Spausdinti
Kategorija: Vietovardžiai

Seniai, seniai, neatmenamais laikais, čia gyveno žmonės pagoniai. Garbino ąžuolus, saulę, žalčius, perkūną, melsdavosi prie ąžuolų. Kartą, vienas senas krivis pasiruošė eiti maldos atlikti. Išsiruošė visa šeima. Tik mažas krivio vaikaitis niekaip nespėjo apie suaugusius. Pagaliau jis pasiėmė apavą ir bandė apsiauti. Staiga suriko: vyža, vyža. Tikriausiai apavas buvo vadinamas vyža. Tačiau toje vyžoje buvo mažas žalčiukas. Tas krivio vaikaitis žalčiuką pasiėmė su savimi ir nuėjo melstis prie seno, storo ąžuolo. Čia ant akmens buvo sudėti grūdai, paskirti paaukoti dievams. Tas vaikaitis turėjo žalčiuką visą laiką ant rankų, saugojo. O žalčiukas niekur nebandė slėptis. Kai derlius buvo paaukotas, sudegintas ant akmens, prasidėjo kiti pagoniški ritualai. Vaikaitis žalčiuką padėjo ant šilto akmens.
Žalčiukas augo Krivio namuose, globojamas jaunojo vaikaičio. Tą žalčiuką praminė Vyža. Kai visi eidavo melstis prie ąžuolo, buvo nešamas ir žalčiukas. Taip užaugo žaltys Vyža, užaugo vaikaitis, kuris perėmė senelio Krivio pareigas. Kadangi žaltys ir taip jau buvo garbinamas, tai jokių kliūčių nesudarė šio žalčio Vyžos padėjimas ant aukuro akmens. Vėliau buvo padaryta akmeninė žalčio galva ir pie jos pagonys melsdavosi, laikydami ją stebuklinga. Ilgainiui vietovę pradėta vadinti Vyža, Vėžai, Vyžana, ir galiausiai Vyžuonos (tarmiškai Vyžanas). Šią istoriją girdėjo Juozas Malinauskas (g.1888 m.) iš savo tėvo Karolio, gimusio Vyžuonose.
Užrašė (1981 m.) Alvydas Malinauskas pagal savo senelio Juozo Malinausko pasakojimą.