Augutis JuozasJuozas Augutis (g. 1955 m. rugsėjo 5 d. Kaliekiai, Utenos r.) –  matematikas, habilituotas technologijos mokslų daktaras, Lietuvos mokslų akademijos tikrasis narys (akademikas), energetinio saugumo ekspertas, Vytauto Didžiojo universiteto rektorius, VDU ir Lietuvos energetikos instituto Energetinio saugumo tyrimų centro vadovas, universiteto Senato narys.

Svarbiausia profesoriaus Juozo Augučio mokslinė veikla skirta energetiniam saugumui, kritinių infrastruktūrų vertinimui, tikimybių teorijai, rizikos analizei, sistemų patikimumui. Tarp jo paskelbtų darbų – monografija, uždavinynas, daugiau nei 180 mokslinių publikacijų. Matematikas yra vadovavęs ir vykdęs tarptautinius mokslinių tyrimų projektus, vadovavęs doktorantams, oponavęs daktaro disertacijoms, pirmininkavęs ir dalyvavęs habilitacijos procedūros komisijoms bei habilituoto daktaro laipsnio gynimo komitetams.

Juozas Augutis apdovanotas aukščiausiu mokslininkų įvertinimu – Lietuvos nacionaline mokslo premija. Jam ir bendraautoriams premija skirta 2005 m. už darbų ciklą „Deterministiniai ir tikimybiniai tyrimai, inžineriniai sprendimai ir jų įgyvendinimas gerinant Ignalinos AE saugą ir patikimumą (1994–2004 m.)“.

Burmistras J. Bartašius (pirmoje eilėje, centre) su Utenos miesto tarybaGimė 1890 01 02 Luknių kaime (Vyžuonų valsčius). Vi­suomenės ir kultūros veikėjas. Mokėsi Vyžuonų keturklasėje mokykloje. Nuo 1908 m. gyveno Peterburge, ten baigė gimnaziją. Dalyvavo Peterburgo lietuvių veikloje, vaidino lietuvių statomuose spektakliuose. Bendravo su rašytoja Lazdynų Pelėda, būsimu akad. Vladu Lašu. 1911-1914 m. dirbo mokymo priemonių dirbtuvėje „Zvutom", o prasidėjus I pasauliniam karui 1914-1917 m. tarnavo naujai pagamintų artilerijos pabūklų priėmimo inspektoriumi karo artilerijos žinyboje Petrapilyje. 1917 m. prasidėjus spalio revoliucijai išvyko į Užbaikalę ir ten dirbo Beriozovsko karo ligoninės, o vėliau karinio-inžinerinio dalinio ūkio dalies vedėju. 1924 m. grįžo į Lietuvą ir apsigyveno Utenoje.

Petras BiržysLiteratas, aktorius, humoristas, muzikantas. Gimė 1896 m. gruodžio 22 d. Liudiškiuose (Anykščių r). Vaikystėje gyveno Vyžuonose. Mokėsi Utenos keturklasėje mokykloje. Voronežo lietuvių  gimnazijoje. 1917 baigė Maskvos komer­cinę mokyklą. Grįžęs į Lietuvą, stojo kariuomenėn ir 1919 m. baigė Karo mokyklos II laidą. Mokytojavo pradžios ir vidurinėse mokyklose. 1924-1927 studijavo Lietuvos uni­versitete literatūrą ir teologiją. Akiro ir kitais slapyvardžiais 1917 pradėjo dalyvauti literatūroje. Išspausdino eilėraščių rinkinį „Sielos sparnai" (1919), karo metu (1923). Toliau daugiausia dirbo rinkdamas medžiagą „Lietuvos vietovių istorijai" ir išspausdino apybraižas: „Vyžuonos" (1927). .Anykščiai" (1928), „Taujėnai" (1928). „Alytaus apskri­tis" (1931), „Biržų apskritis" (1932), „Kėdainių apskritis" (1934), „Marijampolės apskritis" (1937), „Mažeikių apskritis" (1937) ir dar - „Karininkas Antanas Juozapavičius" (1923), „Karo muziejus" (1930). „Kaimo vestuvės" (1930). Pupų Dėdės slapyvardžiu išspausdino „Radijo bangos iš Pupų Dėdės pastogės" (1938 ir 1940). Sovietų antrosios okupacijos metais vaidino lietuviškuose kino filmuose: Partizaną („Til­tas". 1956), Žveją („Kol nevėlu". 1957), Justės tėvą (Julius Janonis". 1959).

Leonardas GrudzinskasŽumalistas-gamtininkas ir rašytojas gimė 1939 m. gegužės 15 d. Vyžuonų parapijos Dumbravos kaime. 1963 metais baigė Vilniaus universiteto istorijos ir filologijos fakultetų. įgy­damas žurnalisto specialybę. 1960-1972 metais dirbo „Valstiečių laikraščio" redakcijoje. Nuo 1972 metų žurnalo „Švyturys" skyriaus redaktorius-vedėjas. Daugiausia rašė ekologijos, gam­tosaugos temomis. Žurnale „Švyturys" ir kituose periodiniuose leidiniuose paskelbė daug minėtosios tematikos publicistinių straipsnių. Parašė dokumentinių TV ir kino filmų scenarijus. Išleido knygų apie gamtą turis­tams, jaunimui, vaikams: „Laiškai beržo tošyje" (1976 m.). „Lietuvos nacionalinis parkas" (kartu su J. Vaicekausku. 1977 m). „Laiškai iš elnių miško" (1980 m). „Laiškai iš bebrų upelio" (1983 m). Leonardas Grudzinskas - Lietuvos nusipelnęs žurnalistas. 1974 metais už publicistiką gamtosaugine tematika apdovanotas V. Kapsuko ptemija. Atkūrus Lietuvoje nepriklausomybę, bendradarbiavo įvairiuose periodiniuose spau­dos leidiniuose, vien savaitraščiui „Žaliasis pasaulis" parašė dau­giau nei 1000 publicistinių straipsnių.

Gimė 1912 m. birželio 5 d. Vyžuo­nų vienkiemio ūkininkų šeimoje. Trys vyžuoniškiai piemenė­liai - Stasys Gučius. Pranas Zabulionis bei Kostas Saladžius 1928-1930-aisiais sumano sunkiai paaugliams įgyvendinamą dalyką - iki 1930-ųjų - Vytauto Didžiojo 500 metų mirties minėjimo netoli Vyžuonų, ant legendinio Kartuvių kalno, pastatyti paminklą... Tada Stasiui buvo vos trylika. Tempė vaikinukai akmenis į kalną. Kasdien po 50. Taip jie buvo užsibrėžę. Dėjo piemenėliai centą po cento - tai cementui pirkti. Neįtikėtina, tačiau 1931 m. paminklas ant Kartuvių kalno jau buvo pastatytas...
Šešiolikos melų Stasys Gučius pradėjo ūkininkauti tėvų hektaruose. Kai reikėjo iš­eiti į Lietuvos kariuomenę, Stasys jau buvo patyręs ūkininkas, baigęs žemės ūkio kursus. Grįžęs iš kariuomenės gražiai tvarkėsi ne lik sodyboje, bet ir visame ūkyje. Prieškaryje įstojo į Motiejaus Valančiaus blaivybės draugiją, kūrybingai reiškė­si jos veikloje, susitikdamas su jaunimu, nuoširdžiai prisidėdamas prie blaivybės renginių ruošimo. Sodyboje užveisė didelį, gražų sodą. Stasys Gučius su broliu Vytautu aktyviai dalyvavo 1941-ųjų birželio sukilime. Su žmona Zofija išaugino tris vaikus. Mirė 1997-ųjų vasario 17-ają.

„Vyžuonos. Kraštas ir žmonės", p. 375

 

Algirdas IndrasiusGimė 1937 m. kovo 2 d. Utenos r., Traidžiūnų kaime. Tais pačiais metais tėvai persikėlė gyventi į Vyžuonas. 1950 m. baigė Vyžuonų septynmetę mokyklą ir išvyko mokytis į Švenčionėlių pedagoginę mokyklą. 1960 m. įstojo mokytis į Vilniaus dailės institutą. Baigęs institutą 1966 m. diplomo į rankas negavo, buvo nukreiptas į Telšių taikomosios dailės technikumą. 1968 m. Telšiuose, papildęs grafikos ciklą „Vizijos" naujais darbais, „Alkos" muziejuje surengė parodą. 1969 m. įsidarbino
Utenos trikotažo fabrike, vadovavo modeliavimo skyriaus dailininkams, vėliau dirbo apipavidalintuoju. 1970 m. surengta akvarelės paroda Utenos trikotažo fabrike ir Vyžuonų vidurinėje mokykloje (dabar -Vyžuonų pagrindinė mokykla). Sukūrė ir įgyvendino fontanų dekoravimo kalinėtu variu projektą AB „Utenos trikotažas" fabriko teritorijoje. 1974 m. surengė metalo plastikos parodą Utenos kraštotyros muziejuje. 1976 m. dalyvavo bendroje uteniškių parodoje kartu su V. Petroniu, D.Bliumbergiene, K. Kupriūnu, J. Kunigėliene, R. Sidorova, V. Malaiškaite, K. Mikulėnu, R. Vanagiene, V. Staliauskaite, D. Ramanauskiene, A. Nenėnu, H. Orakausku. 1978 m. Utenos kraštotyros muziejuje eksponavo ciklą „Vizijos", pavadinęs „Hirosima".  1979 m. su dailininku H. Orakausku pastatė žalčio Vyžo skulptūrą Vyžuonose.

stasys karanauskasTautodailininkas - medžio skulptorius, tapytojas ir li­teratas gimė 1928 m. sausio 31 d. Vyžuonų valsčiaus Šalti­nių kaime. Baigė Butėnų (Svėdasų vis.) pradžios mokyklą. Būdamas 13 metų neteko klausos. Toliau lavinosi savaran­kiškai. Daug reikšmės jo kūrybinei veiklai turėjo Liaudies kūrybos namų rengiami tautodailininkų seminarai, kūrybi­nės stovyklos ir, žinoma, jo palies atkaklus domėjimasis li­teratūra, istorija, tautinės kūrybos savybėmis, būties ir pras­mės klausimais. 
Nuo 1951 pradėjo dalyvauti tautodailės parodose. 1956 -1982 gyveno Vyžuonų seniūnijoje, Galelių k. 1962-1970 m. dirbo suvenyrų gamybos įmonėje "Tulpė", 1970-1988 m. – Utenos kraštotyros muziejuje fotografu. 1982-2001 gyveno Utenoje. Nuo 2001 gy­vena Milašiškės k.. Inturkės sen. Molėtų r. Tautodailininko medžio drožinių yra Vilniaus, Rokiškio, Utenos muziejuose. Nuo smulkiosios skulptūros perėjo prie monumentaliosios, tapusios pagrindine jo kūrybos sri­timi Lietuvos rašytojams, kultūros ir meno žmonėms atminti sukūrė ir pastalė apie 130 ąžuolinių skulptūrų. Menininko kūrybai įkvėpimo teikia tautos senovė, jos dainos, padavi­mai, gamta, sakrališka kaimo žmogaus dvasia, prasmingai išreikšta kryžiuose, stogastulpiuose, skulptūrose. Menininkui artima ir tapybos sritis. Nutapė gam­tos vaizdų, portretų, paveikslų, fantastiniais motyvais, vaizduojančių Utenos krašto piliakalnius, sukūrė me­dalių žymiems uteniškiams rašytojams.

Balys Karvelis BK1 kabinoje. Nuotrauka iš www.plienosparnai.ltGimė 1911 01 23 Žaliosios kaime (Vyžuonų valsč.). La­kūnas, lietuviškų sklandytuvų konstruktorius. Keturklasę mo­kyklą baigė Svėdasuose. 1922-1926 mokėsi Užpalių progim­nazijoje Ją baigęs 1927 m. išvyko į Kauną, bandė stoti į Meno mokyklą, tačiau nesėkmingai. Į gimtąjį kaimą nebegrįžo, pagal skelbimą įsidarbino fabrike, kuriame veikė ir nemokama dvi­metė mokykla ruošusi šaltkalvius. 1931 -1938 m. dirbo Plentų valdybos Centrinio garažo mechaniku Kaune. Dirbdamas, su­sidomėjo sklandymu ir 1934 m. Nidos sklandymo mokykloje įgijo B piloto kvalilikaciją. o 1935 m. tapo C pilotu. Mirus tėvui, jo turėtą malūną ant Šventosios upės kranto pardavė kai­mynui, o už gautus pinigus (beje jų visų neužteko) 1936 m. baigė LAK organizuotus lakūnų kursus ir įgijo civilinio lakūno kvalifikaciją. 1935 1936 m. žiemą talkino Br. Oškiniui statant BrO-3 sklandytuvą. Pagamino šio sklandytuvo spamų nerviūras ir liemens rėmus.

Antanas KutkaLietuvos aviacijos majoras Antanas Kutka gimė 1899 m. lapkričio 2 d. Gaižiūnų k., Vyžuonų vlsč., Utenos aps. Baigęs valsčiaus pradinę mokyklą ir pasimokęs Utenos „Saulės" gimnazijoje (baigė 4 klases), išvyko į Kauną ir įstojo į Lietuvos kariuomenę. Apmokytas karo dalykų, buvo paskirtas 8-ojo pėstininkų pulko štabo teismo raštininku. Po metų išvyko į Karo mokyklą ir baigė V (kadrinę) laidą. Dar būdamas Karo mokykloje dalyvavo Klaipėdos krašto sukilime (nuo 1923 m. sausio 9 d. iki sausio 23 d.).
1923 m. spalio 15 d. suteiktas leitenanto laipsnis, paskirtas į 5-ąjį pėstininkų pulką.

1926 m. išvyko į Aukštuosius karininkų kursus, baigė Aviacijos skyrių.

1927 m. baigė skraidymo kursus ir buvo paskirtas į 2-ąją (žvalgybos) eskadrilę lakūnu. „Aušros" berniukų gimnazijoje 5 metus dėstė karinį paruošimą. Tarnaudamas aviacijoje lankė suaugusiųjų gimnaziją ir išlaikė viso gimnazijos kurso egzaminus. Vėliau perkeltas iš žvalgybos eskadrilės į Karo aviacijos mokyklą instruktoriumi.

Gimė 1904 m. gegužės 5 d. Pagirių kaime, Leliūnų valsčiuje. Utenos apskrityje, valstiečių šeimoje. Be jo šeimoje dar augo 4 broliai ir 2 seserys. Jo tėvelis Matas mirė 1905 m., ir visi vaikai liko be tėvo, tik su motina Cecilija. Juozas labai vargingai siekė mokslo. 1923 m. eksternu išlaikė penkių gimnazijos klasių egzaminus. Mo­kytis jam materialiai padėjo vyresnysis brolis Povilas, kuris dirbo felčeriu. 1927 m. baigė Utenos mokyto­jų seminariją, o 1929 m. karo mokyklą ir išėjo į atsargą leitenanto laipsniu. Vėliau dirbo pradžios mokyklos moky­toju įvairiose Aukštaitijos kaimo mokyklose: 1932-1935 m. - Juknėnų pradžios mokykloje, 1935 1940 m. kartu su žmona Sofija Narbutaite-Marcinkevičiene Baibių km., Za­rasų apskr., 1940-1944 m. Vyžuonų pradžios mokyklos vedėju, o žmona - mokytoja. Jiems gimė 3 vaikai: dukra Milda, sūnūs Rimantas ir Vidmantas.

Augustinas Juozas Marganavičius (gimė 1890 09 18 Vyžuonose, mirė 1976 12 24 Helsinkyje). Po I pasaulinio karo atvyko į Suomiją, Suomijos lietuvių kultūros veikėjas. 1930 m. 

Lietuvos nepriklausomybės 40-mečio sukakties minėjimas Helsinkyje.
Stovi iš kairės: buvęs Lietuvos garbės konsulas Helsinkyje R. Ölleris, gydytojas T. Niemis, plk. B. Kraemeris, A. J. Marganavičius, kariuomenės dekanas R. Tiivola.
Sėdi iš kairės: Suomių–lietuvių susiartinimo draugijos narys A. von Schoultzas,
istorijos profesorius B. Collianderis, buvęs Suomijos karo atstovas Lietuvai plk. R. Ingelius, Suomių–lietuvių susiartinimo draugijos pirmininkas inž. E. E. Södermanas. 1958 m.

priemė Suomijos pilietybę. Ėjo Lietuvos konsulo Dr.Oellero sekretoriaus pareigas Helsinkyje. 1931-1944 Suomijos - Lietuvos draugijos veikėjas, kurį laiką sekretorius. Aktyvus Lietuvos Šaulių sąjungos narys, padejo Lietuvos šauliams megzti kontaktus su Suomijos šauliais, kariškiais, daug padėjo rengiant Lietuvos karo invalidų išvyką į Pabaltijo karo invalidų suvažiavimą, kuris  įvyko 1926 m. birželio 6–7 dienomis Helsinkyje, kur dalyvavo Lietuvos, Latvijos, Estijos ir Suomijos karo invalidai. Augustinas Juozas Marganavičius aktyviai rėmė ir skatino Lietuvos sportą sportą - 1927 m. įsteigė pereinamąją dovaną lengvosios atletikos moterų varžyboms, 1926 m.  - sidabrinį kaušą šauliams (dabar saugomas Vytauto Didžiojo karo muziejuje Kaune). Tais pačiais 1926 m. A. J. Marganavičius apsilankė Lietuvoje ir vizito metu buvo priimtas į LŠS. 1930 m. įsteigta Suomijos karininkų Suojeluskunta sidabrinė taurė ir A. J. Marganavičiaus stiprybės kaušas tapo sportiniais prizais, dėl dėl kurių varžydavosi Lietuvos šauliai.

Augustinas Juozas Marganavičius - vienas iš nedaugelio lietuvių, dalyvavusių 1939–1940 Sovietų Sąjungos–Suomijos kare. 1939 savanoriu stojo į Suomijos kariuomenę, dalyvavo mūšiuose, buvo sužeistas. Padėjo VLIK-ui megzti kontaktus su Skandinavijos šalimis. Apdovanotas Suomojos medaliais, Lietuvos LDK kunigaikščio Gedimino 4 laipsnio ordinu, Šaulių Žvaigždės ir Nepriklausomybės medaliu. 

Antanas Masionis

Gimė 1941 m. vasario 24 d. Vyžuonų viensėdyje. Poe­tas, literatūros kritikas. 1960 baigė Vyžuonų vidurinę mokyklą, 1965 - VU Istorijos-filologijos fakultetą. Specialybė lietuvių kalba ir literatūra. 1965 - Vilniaus 30-osios profe­sinės technikos mokyklos mokytojas. 1966-1967 Lietuvių kalbos ir literatūros instituto mokslinis bendradarbis. 1967-1974 dirbo savaitraščio „Literatūra ir menas" redakcijoje, eilėraščius pradėjo spausdinti 1958 m. Keletą metų vadova­vo Vilniaus jaunųjų rašytojų sekcijai.
1973 Antanas Masionis buvo priimtas Lietuvos rašytojų sąjungą. Eilėraščių rinkiniai: „Vardan dienovidžio" (1970), „Kelias" (1974), rinktinė „Poezija. Kritika" (1980).
Mirė 1974 m. sausio 27 d. Vilniuje. Palaidotas Vyžuonose.

 

Regina Stakėnienė

„Vyžuonos. Kraštas ir žmonės", p. 393

 

 

 

 

Juozas MeškauskasJuozo Meškausko gimtinė - Kaliekių kaimas -  kaip žinoma, yra tarp Vyžuonų ir Utenos. Taigi kas jis - vyžuoniškis ar uteniškis? Jis pats visur ir visada skelbiasi esąs vyžuoniškis, nes krikštytas Vyžuonų bažnyčioje. Tai atsi­tiko 1926 melais, per patį vidurvasarį. Kiekvienais metais J. Meškauskas atvažiuoja į Vyžuonas. Šio miestelio kapinė­se palaidoti jo tėvai ir brolis.
Iš gimtinės Juozas Meškauskas išvažiavo 1945 m. Nuo tada iki šiol gyvena ir dirba Vilniuje. Lankė Vilniaus dramos teatro studiją ir, ją baigęs, 1949 m įgijo aktoriaus specialy­bę. Tuo pat metu studijavo Vilniaus universitete prekybos ekonomiką. Ekonomikos studijas baigė 1951 m. Tačiau drą­siai galima tvirtinti, kad visą gyvenimą Juozas Meškauskas  atidavė teatrui. Be kūrybinės veiklos, keletą metų teko dirbti administracinį darbą Teatro draugijoje.
Teatro kritikas Egmontas Jansonas, nagrinėdamas šveiko vaidmenyje aktoriaus kūrybą, teigia: „Visų pirma, jo kuriamus herojus vienija lietuvio valstiečio išmintis, gudrumas, gyvybingas (dažnai paslėptas) humoras,  geraširdiškumas".

Pranas NagysPranas Nagys (1923-2023) - Australijos lietuvių bendruomenės veikėjas, ilgametis Sidnėjaus „Minties“ spaustuvės vadovas, Vietinės rinktinės savanoris, rezistentas, VYžuonų krašto garbės pilietis. Savo gyvenimo odisėją nuo gimtųjų Degsnių vienkiemio iki tolimojo Sidnėjaus Pranas išpasakojo atsiminimuose, eilėraščiuose, savo šeimos istoriją įpynė knygon „Vyžuonos: kraštas ir žmonės“. 1994-aisiais Lietuvos nacionalinei M. Mažvydo bibliotekai perduota P. Nagio kruopščiai surinkta ir išsaugota įvairių Australijos lietuvių organizacijų ir draugijų, „Minties“ spaustuvės steigimo ir veiklos dokumentų kolekcija.
Pranas Nagys gimė 1923 m. sausio 28 d. Utenos apskrities Vyžuonų valsčiuje. Spaudos darbuotojas, rezistentas. Motina Teofilė – pulkininko Prano Saladžiaus sesuo, tėvas Kalmanas – vengras, pakeitęs pavardę į Nagys.
P. Nagys baigė Vyžuonų pradžios mokyklą. Nuo 1934 mokėsi Utenos gimnazijoje. 1940 išvyko į Vilnių, į amatų ir technikos mokyklą. Karo metais vokiečių buvo paimtas į frontą. Pabėgęs įstojo į Vietinę rinktinę ir ties Ašmena, prie Graužiniškių, dalyvavo kautynėse (čia žuvo daug uteniškių).
Areštuojamas, išvežamas į Vokietiją ir vėl išsiunčiamas į frontą. Po karo patenka į kalėjimą, į išvietintųjų stovyklas. Pabėgęs mokosi Niurnberge technikos mokykloje, priimamas į inžinerijos kuopą Frankfurte. 1948 su broliu Juozu išvyksta į Australiją, įsikuria Sidnėjuje. 1951 ten įsteigia „Minties“ spaustuvę, spausdina savaitraštį „Mūsų pastogė“, išrinktas į Australijos lietuvių bendruomenės (ALB) valdybą, dalyvauja Sidnėjaus lietuvių klubo valdyboje, rašo spaudoje, kuria poeziją. Savo spaustuvėje išleidžia „Australijos lietuvių metraštį“ (1962) kelias Juozo Almio Jūragio eilėraščių knygas, „Mūsų pastogė“ 956 numerius, „Lietuvos kelių“ leidinius, knygų, kalendorių, smulkių leidinių. Buvo Sidnėjaus karių veteranų sąjungos „Ramovė“ sekretorius, choro „Daina“ valdybos pirmininkas. Nuo 1997 gyveno Vilniuje.
 
 
„Nebijokite tarnauti savo šalies kariuomenėje ir nebijokite eit ginti savo šalies". Pranas Nagys
 
Šalltiniai:
Utenos krašto enciklopedija

skulptorius Henrikas OrakauskasDailininkas skulptorius. Gimė 1948 m. rugsėjo 19 d. Vyžuonose. 1974 m. baigė Telšių dailės technikumą ir įgijo meninio metalo apdirbimo specialybę. Šešerius melus dirbo restauratoriumi Vilniuje. Restauravo Šv. Jonų bažnyčios tabernakulį. Už šį darbą Maskvoje buvo suteikta II restauratoriaus metalisto kategorija. Pradėjo dalyvauti grupinėse parodose. 2001 m. priimtas į Lietuvos dailininkų sąjungą. Kūrė skulptūras iš vario ir dekoratyvinius reklaminius akcentus.
Daugiausia menininko darbų puošia Kupiškį, kur jis gana ilgai gyveno, Šiauliuose, Utenoje (Utenos J. Basanavičiaus gatvėje vario skulptūra „Žinia",  metalo skulptūra „(Iš)keliaujants rugių laukas", Pieno kombinato įėjime - vario „Sekminės".), gimtosiose Vyžuonose, Zarasuose, Anykščiuose, Pasvalyje, Kernavėje, Vilniauje.
Vyžuonų miestelį garsina medžio ir metalo skulptūrų ansamblis, skirtas pagerbti rašytojų Antano Masionio ir Broniaus Radzevičiaus atminimą.

Kūrybai skulptorius naudoja įvairas medžiagas - metalą, medį.organinį stiklą.
Šalia skulptūros dailininkui artima ir grafika. Šios srities darbų eksponuota personalinėse ir grupinėse parodose šalyje bei užsienyje.

 

 

Bronius RadzevičiusGimė 1940 m. gruodžio 24 d. Radviliškyje. Ra­šytojas. 1949 1960 mokėsi Vyžuonų vidurinėje mokykloje. Baigė Vilniaus profesinę technikos mokyklą (įgijo tekintojo specialybę) bei VVU lietuvių kalbą ir  literatūrą (baigė 1968. pradžioje studijavo matemati­ką). Mokytojavo Ožkinių aš­tuonmetėje  mokykloje (Ignalinos r.), dirbo periodinių leidinių redakcijose („Šluotos", „Komjaunimo tiesoje"). Nuo 1973 buvo Mokslinio metodi­nio kultūros centro redaktorius. Lietuvos rašytojų sąjungos na­rys. Žemaitės premijos laureatas (1980). Lietuvos nacionali­nės premijos laureatas (po mirties, 1991). Pirmuosius kūrinius išspausdino Utenos laikraštyje (1957), respublikinėje spaudo­je (1967). Išleido apsakymų rinkinį „Balsai iš tylos" (1970), romaną „Priešaušrio vieškeliai" (1979, rusų kalba 1987). Po mirties išėjo „Priešaušrio vieškeliai" 1 2 d. (1985), apsakymų rinkinys „Link Debesijos" (1984), apysakos, novelės „Žolė po šerkšnu" (1994). Mirė 1980 m. spalio 10 d. Vilniuje. Palaidotas Vyžuonose.

Regina Stakėnienė

„Vyžuonos. Kraštas ir žmonės", p. 451

 

Joomla templates by a4joomla