Vasario 17 d. 14 val. Vyžuonų stadione būriavosi visi, kurie atėjo žiemos išvarinėti ir užsigavėti, Čiučelos sudeginti bei Kanapinio pergalę švęsti. Visokio plauko būtybių ten buvo: ir barzdotų, ir raguotų, ir čigonų, ir balvonų. Linksmybių netrūko: kas norėjo, arkliu pasivažinėjo, žaidimus žaidė, o muzikantė neleido savo instrumentui snausti.
Rytų aukštaičių pagrindinis maistas – lašiniai, dešra. Be šių gėrybių užsigavėti tiesiog neįmanoma. Nenusileisdamas žemaičiams, seniūnas su gaspadinėmis blynus kepė, ir vaistažolių arbata vaišino. Visi gardžiavosi paskutinėmis Lašininio valandomis.
Buvo ne tik linksmybių, bet ir rimtų kovų. Lašininis nenorėjo taip lengvai užleisti savo sočios vietos Kanapiniui. Galiausiai Kanapinis paskelbė savo pergalę ir Lašininiui beliko pasišalinti. O kas gi nutiko Čiučelai? Anksčiau aukštaičiai nedegino Gavėno arba Čiučelos. Ji buvo į sniego pusnį lauke išverčiama ( Laukui paaukota, kad kitų metų gausų derlių išaugintų). Tačiau šįkart mes kaip ir žemaičiai, pasiilgę laužo šilumos, sudeginome Čiučelą, kartu sudegindami blogį, pernykščius nenuveiktus darbus, apgavystes, tinginystę ir kitas blogybes.
Užsigavėjome. Viltingai lauksime pavasario dažniau pakeldami akis į saulę...

UKC kultūrinių renginių organizatorė Regina Bernotienė