Smulkiau

Kategorija: Vietovardžiai

Atnaujinta: 2020 m. sausio 16 d.

Vyžuonėlės garsios dar ir tuo, kad čia yra taip vadinamas Arklio paminklas. Nors pats paminklas stovėjo visai kitoje vietoje, žmonės paminklu arkliui vadina akmeninį obeliską su kadaise ant jo buvusiu Šv. Marijos paveikslu.
Kai dvarininkas Veriovkinas tarnavo caro armijoje, vieno mūšio metu jam teko bėgti nuo turkų. Atsitraukti reikėjo tik per Dono upę. Jauną karininką Veriovkiną išgelbėjo arklys. Tuo metu visi plaukė per upę. Kai Veriovkinas pradėjo skęsti, jo arklys apsisuko ir dantimis sulaikė karininką, taip išgelbėdamas jį nuo mirties. Po karo Veriovkinas šį arklį parsivežė į Lietuvą. Jo niekada nerišdavo, ganėsi laisvai. Kai arklys mirė, palaidojo ir pastatė paminklą. Nugaišus arkliui, Veriovkinas paprašė kalvio naujai pakaustyti. Uždėjo gražų balną. Arklį darbininkai užkėlė ant vežimo, apdėto gražiu audeklu ir papuoštu medžių šakelėmis. Miškelyje buvo iškasta duobė. Nuo arklidės iki miškelio duobės Veriovkinas ėjo pėsčiomis paskui vežimą su arklio palaikais. Kai arklys buvo įdėtas į duobę, ant jo uždėtas audeklas, kuriuo buvo papuoštas vežimas. Prie duobės Veriovkinas pasakė istoriją apie tai, kaip arklys per karą iš gęlbėjęs gyvybę. Užpylus žemėmis duobę, ant jos užritentas akmuo su iš anksto iškaltu ženklu. Tai buvo ženklas to kariuomenės dalinio, kuriame buvo šis arklys.
O tas paminklas, kuris tašytas iš akmens, yra ne arkliui. Ant jo buvęs Šv. Marijos paveikslas, prie kurio melsdavosi, iškaltos dvaro istorijai svarbios datos. Akmeninis obeliskas - dvaro žemių riboženklis.

Smulkiau

Kategorija: Vietovardžiai

Atnaujinta: 2019 m. lapkričio 19 d.

Vilniaus vaivada ir Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės didysis etmonas Kristupas Radvila (1575–1640 m.) Vyžuonose buvo palaidotas praėjus keturiems mėnesiams po jo mirties. Laidotuves aprašęs Jonas Kmita minėjo, oficialiam laidotuvių aktui būdavo ruošiamasi kruopščiai ir ilgai tiek dėl paties ceremonijos sudėtingumo, tiek ir dėl svečių gausos. Visa tai turėdavo pabrėžti šeimos galią, užimamą vietą visuomenėje. Laidotuvių ceremonija buvo tikrai įspūdinga: joje dalyvavo Biržų kunigaikštystės totorių kazokai, Slucko kunigaikštystės kazokai, vokiečių dragūnų kuopa, rūmų husarai iš viso per 10 000 žirgų. Jis ne tik smulkiai aptarė laidotuvių procesiją, šermenis Svėdasuose, bet aprašė ir nakvynę Bėdžių kaime (jau tais laikais Bėdžiuose buvo nakvynės namai, o dėl šeimininkų grubaus elgesio svečiai net skusdavosi kunigaikščiui, archyvuose yra išlikę raštai lenkų kalba).
Kitas išlikęs Bėdžių kaimo pavadinimo aiškinimas paprastesnis, anuomet caro valiai nepaklususios ir savo senojo tikėjimo neišsižadėjusios kelios rusų giminės buvo ištremtos iš Tėvynės ir apgyvendintos Vyžuonų apylinkėse (dabartiniame Stalnioniškio, Bėdžių, ir jau išnykusiame Duobinių ir kt. kaimuose). Senieji gyventojai mena, jog naujieji kaimynai buvę labai geri žmonės, vaišingi, moterys tvarkingos, gardžią duoną kepusios, tik baisiai „biedni“. Nuolat eidavo „bėdavodami“, nuo to ir kilo kaimo pavadinimas.

Smulkiau

Kategorija: Vietovardžiai

Atnaujinta: 2019 m. lapkričio 15 d.

Įdomią įžvalgą pateikia S. Ruzgas ir dalinasi savo „atradimu“ apie Čerioškavietės kaimą.

„Net ir kaimu šią vietą sunku pavadinti. Čia tik dvi sodybos tupėjusios ant vieno valako abipus Dusynos upelio ištakų. Mes šitą kaimą vadindavome Čereškaviete. Pavadinimas rodo, kad gyventa ar būta čreškų. Tai kas gi tie čerioškos, arba čereškos? Žodžio su dvigarsiu „io“, rusiškai „ио'' ir „jo“ rusiškai „ё" nerasta, tai yra, kad tokie žodžiai lyg ir neegzistuoja. Vieną įdomų faktą radau vartydamas knygą apie Vyžuonas. Knygoje yra lentelė, kur surašyta kokie 1919 metais yra Vyžuonų valsčiaus sodžiai (kaimai) ir valakai. Greta Karališkio įrašyta POZERE ČEREŠKOS. Ilgai mąščiau apie žodį POZERE, kuris kažinkur girdėtas ir staiga nušvinta! Čia gi POŽERĖ mūsų tarmėje reiškiantis paežerę - vietą prie ežero. Mes ganome karves ir šienaujam požerėj, pirtis tap pat stovi požerėj ir t.t. Kas dabar pasakys, kada ir kodėl kaimas Požerės Čereškos pavirto Črioškaviete ir dar su bereikšniu Čerioška.

Skaityti daugiau: Čerioškavietės kaimas

Smulkiau

Kategorija: Vietovardžiai

Atnaujinta: 2020 m. sausio 16 d.

Ties Starkų, Dusinių ir Barkuškio kaimais buvo nedidelis sentikių kaimelis Duobinai. Tarmiškai jį vadino Dabiniais, Dubiniais. Kažkada į šį kaimą Rusijos caras ištrėmė sentikius. Greitai susigyveno su aplinkiniais lietuviais. Sentikiai mokėjo gaminti įvairiausius dirbinius iš medžio. Daugiausia gamindavo iš ąžuolo medienos. Lietuviai dirbinius iš ąžuolo vadino ąžuoliniais (tarmiškai- ūžaliniais), o rusai- dubiniais. Pavyzdžiui, čia “dubinis ratas”. Lietuviams toks žodis “dubiniai” nebuvo girdėtas. Tai gyventojus praminė dubiniais, vėliau visą gyvenamą vietovę pradėjo vadinti Duobinių kaimu. Dabar nei tų gyventojų, nei to kaimo jau nebėra. Likusi tik graži to kaimo pavadinimo atsiradimo istorija. Senuose žemėlapiuose rašoma: Dobine.
Užrašė (1990 m.) Alvydas Malinauskas pagal Mykolo Rutkausko iš Pagrundos kaimo pasakojimą.

Smulkiau

Kategorija: Vietovardžiai

Atnaujinta: 2021 m. gegužės 3 d.

Pagal oficialią versiją kaimas šioje vietoje pavadintas čia esančio ežero vardu. Na o ežeras tokį vardą gavo todėl, kad esąs negilus ir žiemą po ledu dūsta žuvys. Kaimas Dusyniai turi priesagą -YN, kuri dažniausiai reiškia, kad kažkur kažko yra daug. Pavyzdžiui: skruzdėlynas, grybynas, skiedrynas bitynas ir t.t. Jei kaimo pavadinimas kildinamas nuo Dusyno ežero, verta pamonėti, kad jame gyvena labai įdomus vabalas Dusia (mokslinis pavadinimas Dytiscidae), ir šitų vabalų čia tikrai daug. Daugiausiai laiko jis praleižia vandenyje medžiodamas uodų ir laumžirgių lervas, bet kvėpuoja oru ir retkarčiais turi iškilti į paviršių pasiimti oro burbuliukų. Be oro jis dūsta. Hipnotizuojantis vaizdas: vabalas kaip šaudyklė audimo staklėse laksto pirmyn-atgal, pirmyn-atgal. Toks turėtų būti ežero vardo Dusynas kilmės aiškinimas - Ežeras vadinamas Dusynu, nes jame yra daug vabalų vadinamų Dusia.

Na, o štai nors į Dusyno ežerą įtekančio upeliuko oficialus visadas Dusyna, tačiau atkarpą įtekančią į Dusyno ežerą nuo seno žmonės vadino Ešerynu, nes jo žiotyse kimba didžiausi ešeriai.

Laukai prie šio ežero buvo negyvenami, naudojami žemės darbams. Ponai baudžiaunininkus vertė dirbti tą žemę. Vasaros būdavo karštos, jokio medelio ar krūmelio. Nuo karščio darbininkams buvo nepatogu dirbti. Vis sakydavo: labai dusina, gal šiandien neikim ten, kur dusina. –Ne, jums reiks eiti ten, kur dusina,-atsakydavo. Taip ir prigijo žodis Dusina, Dusyniai. Vietovę ir ežerą pradėta vadinti Dusyniais.
Senuose žemėlapiuose kaimo vardas rašomas: Dusine.

Smulkiau

Kategorija: Vietovardžiai

Atnaujinta: 2020 m. sausio 16 d.

Miškas. Randasi tarp Vilkabrukių kaimo ir Šventosios upės. Tai senas miškas, kada tai priklausęs kunigaikščiui, kuris netoliese turėjo dvarą. Tai dvaro šilas- sakydavo aplinkiniai gyventojai. Taip įgavo vardą - Dvarašilis.

Smulkiau

Kategorija: Vietovardžiai

Atnaujinta: 2020 m. sausio 16 d.

Tai buvo labai jau seniai. Kada tai buvę, neprisimintų mūsų seneliai. Tąkart užėjęs didelis debesis, juodas, juodas. Stovėjęs labai ilgai. O aplink jį skaisčiai švietusi saulė. Žmonės kalbėjo, kas atspės to debesies vardą, čia nukris iš debesies vanduo ir pasidarysiąs ežeras. Tik niekas jo vardo neįminęs. Kai žmonės dirbo laukuose, ir saulė taip karščiai juos kepinusi, kažkas sušuko: kaip karšta, labai jau dusina. „Dusina“ buvęs to debesies vardas. Pradėjo lyti, ir lijo lijo, pakolei išlijo ežerą. Nuo tada tas ežeras vadinamas Dusynių ežeru. Prie jo esanti gyvenvietė pavadinta ežero vardu.

Senuose žemėlapiuose ežero vardas rašomas: oz. Dusyna.

Užrašė (1981 m.) Arklio muziejaus ekspedicijos dalyvė Žyginta Pekytė.

Smulkiau

Kategorija: Vietovardžiai

Atnaujinta: 2019 m. lapkričio 15 d.

Nemaža dalis Vyžuonų apylinkių kaimų, tame tarpe ir Galelių kaimas, vadinosi kitais pavadinimais. Ankstesnisnis Galelių kaimo pavadinimas- Konstantinovka, tačiau, tikėtina, ir jis nėra pirminis. Na o galelių kaimo vardas turi keliatą aiškinimų. Pirmasis - tai iš „visų galų" suvarytų žmonių kaimas. Kita kaimo vardo versija, kiek kitokia; kuomet kūrėsi aplinkiniai kaimai, vis likdavo kelios nuošaly esančios trobos, kurios jau jokiam kaimui nebepriklausė, tas vienišas, į kitų kaimų draugiją nepriimtas trobas imta vadinti „Galeliais“.
Seni žmonės juokaudavo, jog jei jau avinas pabėga iš Šiaudinių į Galelių pusę, tai ir dingsta su „visais galais“.

Smulkiau

Kategorija: Vietovardžiai

Atnaujinta: 2019 m. lapkričio 15 d.

Važiuojant link Kunigiškio kaimo, besibaigiant Vyžuonų kapinaitėms dešinėje keliuko pusėje pūpso Gyvačių kalnas. Tokį vardą gavo dėl gausybės tame kalne besišildančių gyvačių. S. Dastikienės močiutė porino, jog jei pamatysi nuo to kalno atšliaužiant karūnuotą gyvatę, neabejotinai tapsi garsiu žiniuoniu.

Smulkiau

Kategorija: Vietovardžiai

Atnaujinta: 2019 m. lapkričio 15 d.

Dabartinių Kaliekių kaimo vietoje buvęs malūnas, kuris priklausė „Kaliekai". Kalieka - neįgalus, turintis judėjimo ar kitą negalią žmogus. Malūnininkas kalieka, buvęs labai geras, dosnus žmogus. Žmonės į jį kreipdavęsi pagalbos ir nė vienam jis neatsakydavęs. Pasakojama, kad daugeliui žmonių jis padėjo ir namus pasistatyti. Žmonės atsidėkodami savo geradariui, kaimą pavadino taip, kaip ir jį vadindavo- Kaliekiais.