AntakalniaiAntakalnių kaimas savo vardą gavęs nuo vietovės geografinės padėties. Visas kaimas įsikūręs ant kalno ir kuomet kaimo gyventojų klausdavo, kur jie gyvenantys, šie atsakydavę, jog „Un tų kalnų"- „Untakalniuos", vėlesniais laikais, kalbininkai pavadinimą pataisė ir kaimas tapo Antakalniais.

Gyvenvietė, įsikūrusi greta kelio į Vyžuonas - Moliakalnis. Palyginti neseniai įsikūrusi gyvenvietė tokį vietovardį gavo ne veltui - viso kaimo namai kyla, tarsi, į molio kalną. Prasidėjus kaimo statyboms, naujakuriai susidūrę su nemenkomis problemomis- vieta ne tik labai molinga, bet ir drėgna, net ir dabar gyventojai skundžiasi, jog vanduo „per šulinius lipa".

Bėdžiai

Vilniaus vaivada ir Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės didysis etmonas Kristupas Radvila (1575–1640 m.) Vyžuonose buvo palaidotas praėjus keturiems mėnesiams po jo mirties. Laidotuves aprašęs Jonas Kmita minėjo, oficialiam laidotuvių aktui būdavo ruošiamasi kruopščiai ir ilgai tiek dėl paties ceremonijos sudėtingumo, tiek ir dėl svečių gausos. Visa tai turėdavo pabrėžti šeimos galią, užimamą vietą visuomenėje. Laidotuvių ceremonija buvo tikrai įspūdinga: joje dalyvavo Biržų kunigaikštystės totorių kazokai, Slucko kunigaikštystės kazokai, vokiečių dragūnų kuopa, rūmų husarai iš viso per 10 000 žirgų. Jis ne tik smulkiai aptarė laidotuvių procesiją, šermenis Svėdasuose, bet aprašė ir nakvynę Bėdžių kaime (jau tais laikais Bėdžiuose buvo nakvynės namai, o dėl šeimininkų grubaus elgesio svečiai net skusdavosi kunigaikščiui, archyvuose yra išlikę raštai lenkų kalba).
Kitas išlikęs Bėdžių kaimo pavadinimo aiškinimas paprastesnis, anuomet caro valiai nepaklususios ir savo senojo tikėjimo neišsižadėjusios kelios rusų giminės buvo ištremtos iš Tėvynės ir apgyvendintos Vyžuonų apylinkėse (dabartiniame Stalnioniškio, Bėdžių, ir jau išnykusiame Duobinių ir kt. kaimuose). Senieji gyventojai mena, jog naujieji kaimynai buvę labai geri žmonės, vaišingi, moterys tvarkingos, gardžią duoną kepusios, tik baisiai „biedni“. Nuolat eidavo „bėdavodami“, nuo to ir kilo kaimo pavadinimas.

Įdomią įžvalgą pateikia S. Ruzgas ir dalinasi savo „atradimu“ apie Čerioškavietės kaimą.

„Net ir kaimu šią vietą sunku pavadinti. Čia tik dvi sodybos tupėjusios ant vieno valako abipus Dusynos upelio ištakų. Mes šitą kaimą vadindavome Čereškaviete. Pavadinimas rodo, kad gyventa ar būta čreškų. Tai kas gi tie čerioškos, arba čereškos? Žodžio su dvigarsiu „io“, rusiškai „ио'' ir „jo“ rusiškai „ё" nerasta, tai yra, kad tokie žodžiai lyg ir neegzistuoja. Vieną įdomų faktą radau vartydamas knygą apie Vyžuonas. Knygoje yra lentelė, kur surašyta kokie 1919 metais yra Vyžuonų valsčiaus sodžiai (kaimai) ir valakai. Greta Karališkio įrašyta POZERE ČEREŠKOS. Ilgai mąščiau apie žodį POZERE, kuris kažinkur girdėtas ir staiga nušvinta! Čia gi POŽERĖ mūsų tarmėje reiškiantis paežerę - vietą prie ežero. Mes ganome karves ir šienaujam požerėj, pirtis tap pat stovi požerėj ir t.t. Kas dabar pasakys, kada ir kodėl kaimas Požerės Čereškos pavirto Črioškaviete ir dar su bereikšniu Čerioška.

DusyniaiPagal oficialią versiją kaimas šioje vietoje pavadintas čia esančio ežero vardu. Na o ežeras tokį vardą gavo todėl, kad esąs negilus ir žiemą po ledu dūsta žuvys. Kaimas Dusyniai turi priesagą -YN, kuri dažniausiai reiškia, kad kažkur kažko yra daug. Pavyzdžiui: skruzdėlynas, grybynas, skiedrynas bitynas ir t.t. Jei kaimo pavadinimas kildinamas nuo Dusyno ežero, verta pamonėti, kad jame gyvena labai įdomus vabalas Dusia (mokslinis pavadinimas Dytiscidae), ir šitų vabalų čia tikrai daug. Daugiausiai laiko jis praleižia vandenyje medžiodamas uodų ir laumžirgių lervas, bet kvėpuoja oru ir retkarčiais turi iškilti į paviršių pasiimti oro burbuliukų. Be oro jis dūsta. Hipnotizuojantis vaizdas: vabalas kaip šaudyklė audimo staklėse laksto pirmyn-atgal, pirmyn-atgal. Toks turėtų būti ežero vardo Dusynas kilmės aiškinimas - Ežeras vadinamas Dusynu, nes jame yra daug vabalų vadinamų Dusia.

Na, o štai nors į Dusyno ežerą įtekančio upeliuko oficialus visadas Dusyna, tačiau atkarpą įtekančią į Dusyno ežerą nuo seno žmonės vadino Ešerynu, nes jo žiotyse kimba didžiausi ešeriai.

Nemaža dalis Vyžuonų apylinkių kaimų, tame tarpe ir Galelių kaimas, vadinosi kitais pavadinimais. Ankstesnisnis Galelių kaimo pavadinimas- Konstantinovka, tačiau, tikėtina, ir jis nėra pirminis. Na o galelių kaimo vardas turi keliatą aiškinimų. Pirmasis - tai iš „visų galų" suvarytų žmonių kaimas. Kita kaimo vardo versija, kiek kitokia; kuomet kūrėsi aplinkiniai kaimai, vis likdavo kelios nuošaly esančios trobos, kurios jau jokiam kaimui nebepriklausė, tas vienišas, į kitų kaimų draugiją nepriimtas trobas imta vadinti „Galeliais“.
Seni žmonės juokaudavo, jog jei jau avinas pabėga iš Šiaudinių į Galelių pusę, tai ir dingsta su „visais galais“.

Važiuojant link Kunigiškio kaimo, besibaigiant Vyžuonų kapinaitėms dešinėje keliuko pusėje pūpso Gyvačių kalnas. Tokį vardą gavo dėl gausybės tame kalne besišildančių gyvačių. S. Dastikienės močiutė porino, jog jei pamatysi nuo to kalno atšliaužiant karūnuotą gyvatę, neabejotinai tapsi garsiu žiniuoniu.

KaliekiaiDabartinių Kaliekių kaimo vietoje buvęs malūnas, kuris priklausė „Kaliekai". Kalieka - neįgalus, turintis judėjimo ar kitą negalią žmogus. Malūnininkas kalieka, buvęs labai geras, dosnus žmogus. Žmonės į jį kreipdavęsi pagalbos ir nė vienam jis neatsakydavęs. Pasakojama, kad daugeliui žmonių jis padėjo ir namus pasistatyti. Žmonės atsidėkodami savo geradariui, kaimą pavadino taip, kaip ir jį vadindavo- Kaliekiais.

Tai grupinis kaimas, kuris apjungia keletą be aiškaus plano pastatytų sodybų. Kaimų pavadinimu „Karališkis“ yra Vilniaus, Molėtų, Ukmergės, Anykščių, Šakių ir Trakų rajonuose. Kaimo pavadinimas esą kilęs iš asmenvardžio Karalius. Anykščių rajono Kurklių seniūnijos Karališkių kaime yra gimęs žymus Lietuvos istorikas ir archeologas Petras Tarasenka sentikių, atvykusių iš Ukrainos į LDK teritoriją ir taip išvengusių religinių persekiojimų, palikuonis. P. Tarasenka atskleidė, kad Kurklių apylinkėse gyveno karališkieji arba taip vadinamieji laisvieji valstiečiai, jie nebuvo baudžiauninkai, turėjo kilnojimosi teisę, į dvarą galėjo ateiti, arba išeiti. Mokesčius, taip vadinamą činčą, mokėjo karaliui arba kunigaikščiui. Todėl ir kaimas vadinamas Karališkiais. Tokia išvada tinka ir Vyžuonų Karališkių kaimui, nes kaimai yra netoli vienas nuo kito, abiejuose gyveno ar gyvena sentikiai.

Akivaizdu, kad vietovardis susijęs su pavarde „Masiulis“, tačiau Vyžuonose žmoniųsu tokia pavarde randamas tik vienas - Masiulis Mykolas, kunigas dirbęs bažnyčioje apie 1906 metus. S. Ruzgas pasakoja, jog iš savo senelio buvo girdėjęs, jog Masiuliaduobėje buvo apsigyvenusi piktoji dvasia klaidinanti keleivius. Kai būdavo tamsu, pasiekus kalnelį, kildavusi pūga arba rūkas ir arklys nerasdavęs kelio į namus, nors namai jau čia pat, už poros šimtų metrų. Sukdavę ratu vis grįždami į ta pačią vietą.

MelaikiaiMieleikių kaimo vardas kildinamas iš dveijų žodžių „mieles“ ir  „laikyti“ sandūros. Net ir senieji kaimo gyventojai neatmena, kas ir kieno mieles saugojo, laikė tame kaime, bet pasirodo ir šiame kaime smagūs dalykai vyko.
Anuomet, kai mėnuo būdavo jaunas, o naktys ypatingai tamsios, šalia Kunčinos klojimo auksas "degdavo"- pribėgi, pasiruoši kastuvą smeigti, tik šast - jis jau kitoje vietoje liepsnoja. Sakytume pramanas, bet ne vienas kaimo vyras yra ėjęs degančio Kunčinos aukso kasti.

Pašvenčių kaimas savo vardą gavęs nuo šalia kaimo tekančios Šventosios upės. Kaip Uteniškiai sakydavę, jog jie atvykę „Iš pa Utenas“, taip Pašvenčių kaimo gyventojai kartodavę, jog jie atvažiavo „Iš pa Švintosios pakrančių“, o bėgant metams kaimo pavadinimas įgavo dabartinį pavidalą ir vadinamas Pašvenčiais.

Joomla templates by a4joomla