Vyžuonų seniūnija
Utenos A. ir M. Miškinių viešoji biblioteka
- Smulkiau
- Kategorija: Žymūs Vyžuonų krašto žmonės
Juozas Augutis (g. 1955 m. rugsėjo 5 d. Kaliekiai, Utenos r.) – matematikas, habilituotas technologijos mokslų daktaras, Lietuvos mokslų akademijos tikrasis narys (akademikas), energetinio saugumo ekspertas, Vytauto Didžiojo universiteto rektorius, VDU ir Lietuvos energetikos instituto Energetinio saugumo tyrimų centro vadovas, universiteto Senato narys.
Svarbiausia profesoriaus Juozo Augučio mokslinė veikla skirta energetiniam saugumui, kritinių infrastruktūrų vertinimui, tikimybių teorijai, rizikos analizei, sistemų patikimumui. Tarp jo paskelbtų darbų – monografija, uždavinynas, daugiau nei 180 mokslinių publikacijų. Matematikas yra vadovavęs ir vykdęs tarptautinius mokslinių tyrimų projektus, vadovavęs doktorantams, oponavęs daktaro disertacijoms, pirmininkavęs ir dalyvavęs habilitacijos procedūros komisijoms bei habilituoto daktaro laipsnio gynimo komitetams.
Juozas Augutis apdovanotas aukščiausiu mokslininkų įvertinimu – Lietuvos nacionaline mokslo premija. Jam ir bendraautoriams premija skirta 2005 m. už darbų ciklą „Deterministiniai ir tikimybiniai tyrimai, inžineriniai sprendimai ir jų įgyvendinimas gerinant Ignalinos AE saugą ir patikimumą (1994–2004 m.)“.
- Smulkiau
- Kategorija: Žymūs Vyžuonų krašto žmonės
Gimė 1890 01 02 Luknių kaime (Vyžuonų valsčius). Visuomenės ir kultūros veikėjas. Mokėsi Vyžuonų keturklasėje mokykloje. Nuo 1908 m. gyveno Peterburge, ten baigė gimnaziją. Dalyvavo Peterburgo lietuvių veikloje, vaidino lietuvių statomuose spektakliuose. Bendravo su rašytoja Lazdynų Pelėda, būsimu akad. Vladu Lašu. 1911-1914 m. dirbo mokymo priemonių dirbtuvėje „Zvutom", o prasidėjus I pasauliniam karui 1914-1917 m. tarnavo naujai pagamintų artilerijos pabūklų priėmimo inspektoriumi karo artilerijos žinyboje Petrapilyje. 1917 m. prasidėjus spalio revoliucijai išvyko į Užbaikalę ir ten dirbo Beriozovsko karo ligoninės, o vėliau karinio-inžinerinio dalinio ūkio dalies vedėju. 1924 m. grįžo į Lietuvą ir apsigyveno Utenoje.
- Smulkiau
- Kategorija: Žymūs Vyžuonų krašto žmonės
Literatas, aktorius, humoristas, muzikantas. Gimė 1896 m. gruodžio 22 d. Liudiškiuose (Anykščių r). Vaikystėje gyveno Vyžuonose. Mokėsi Utenos keturklasėje mokykloje. Voronežo lietuvių gimnazijoje. 1917 baigė Maskvos komercinę mokyklą. Grįžęs į Lietuvą, stojo kariuomenėn ir 1919 m. baigė Karo mokyklos II laidą. Mokytojavo pradžios ir vidurinėse mokyklose. 1924-1927 studijavo Lietuvos universitete literatūrą ir teologiją. Akiro ir kitais slapyvardžiais 1917 pradėjo dalyvauti literatūroje. Išspausdino eilėraščių rinkinį „Sielos sparnai" (1919), karo metu (1923). Toliau daugiausia dirbo rinkdamas medžiagą „Lietuvos vietovių istorijai" ir išspausdino apybraižas: „Vyžuonos" (1927). .Anykščiai" (1928), „Taujėnai" (1928). „Alytaus apskritis" (1931), „Biržų apskritis" (1932), „Kėdainių apskritis" (1934), „Marijampolės apskritis" (1937), „Mažeikių apskritis" (1937) ir dar - „Karininkas Antanas Juozapavičius" (1923), „Karo muziejus" (1930). „Kaimo vestuvės" (1930). Pupų Dėdės slapyvardžiu išspausdino „Radijo bangos iš Pupų Dėdės pastogės" (1938 ir 1940). Sovietų antrosios okupacijos metais vaidino lietuviškuose kino filmuose: Partizaną („Tiltas". 1956), Žveją („Kol nevėlu". 1957), Justės tėvą (Julius Janonis". 1959).
- Smulkiau
- Kategorija: Žymūs Vyžuonų krašto žmonės
Lietuvos diplomatas, vertėjas, Povilas Gaučys (1901 m. gruodžio 1 d. Vyžuonos – 1991 m. lapkričio 12 d. Kaunas. Palaidotas Petrašiūnų kapinėse) – 1920-1927 m. studijavo lietuvių, prancūzų, ispanų filologiją Lietuvos, Monpeljė, Rygos universitetuose. 1927-1929 m. vicekonsulas Latvijoje, 1930-1935 m. konsulas Argentinoje, 1935-1938 m. konsulas Brazilijoje. 1939 m. apdovanotas Gedimino 3 laipsnio ordinu.1938-1940 m. iki TSRS okupacijos dirbo Lietuvos užsienio reikalų ministerijos spaudos biure. iki 1940 m. dirbo Užsienio reikalų ministerijos spaudos skyriuje. Tais pačiais metais išvyko į Vokietiją ir devynerius metus buvo Tremtinių bendruomenės vadovybėje. 1949 m. persikėlė į JAV. Nuo 1951 m. ėjo Lietuvių rašytojų valdybos vicepirmininko, nuo 1952 – JAV lietuvių bendruomenės Čikagos apygardos pirmininko pareigas. Jo rūpesčiu lietuviams pastatyta mokyklų Latvijoje ir Pietų Amerikoje.
Į lietuvių kalbą išvertė Rolando giesmę (1927), J. W. Goethe’s Jaunojo Verterio kančias (1932), Aristofano komediją Debesys (1936), Aischilo tragediją Prikaltasis Prometėjas (1937), J. E. Riveros (Amazonės džiunglėse 1974), M. de Unamuno (Vienos aistros istorija 1977), J. I. Kraszewskio Vitolio raudą (1977), H. Melville’io (Baltasis banginis 1990) romanų, R. L. Stevensono novelių (rinktinė Slėpiningos novelės 1980 Čikagoje, 1992 Vilniuje). Sudarė ir su kitais išvertė Lotynų Amerikos („Pietų Kryžiaus padangėje“ 1951 m.), anglų (1974 m.), ispanų (1980 m.), portugalų (1985 m.), amerikiečių (1993 m.) rašytojų novelių rinkinius. Sudarė ir išvertė portugalų („Lianų liepsna“ 1968 m.), ispanų („Atogrąžų saulė“ 1981 m., „Atgimusi daina“ 1986 m.), italų („Italijos balsai“ 1989 m.), prancūzų („Naujieji vėjai“ 1991 m.) XX a. poezijos antologijas. Sudarė lietuvių išeivijos spaudos 1970-1979 m. bibliografiją. Parašė atsiminimus (knyga Tarp dviejų pasaulių 1992).
Šaltiniai: Visuotinė lietuvių enciklopedija,
- Smulkiau
- Kategorija: Žymūs Vyžuonų krašto žmonės
Žumalistas-gamtininkas ir rašytojas gimė 1939 m. gegužės 15 d. Vyžuonų parapijos Dumbravos kaime. 1963 metais baigė Vilniaus universiteto istorijos ir filologijos fakultetų. įgydamas žurnalisto specialybę. 1960-1972 metais dirbo „Valstiečių laikraščio" redakcijoje. Nuo 1972 metų žurnalo „Švyturys" skyriaus redaktorius-vedėjas. Daugiausia rašė ekologijos, gamtosaugos temomis. Žurnale „Švyturys" ir kituose periodiniuose leidiniuose paskelbė daug minėtosios tematikos publicistinių straipsnių. Parašė dokumentinių TV ir kino filmų scenarijus. Išleido knygų apie gamtą turistams, jaunimui, vaikams: „Laiškai beržo tošyje" (1976 m.). „Lietuvos nacionalinis parkas" (kartu su J. Vaicekausku. 1977 m). „Laiškai iš elnių miško" (1980 m). „Laiškai iš bebrų upelio" (1983 m). Leonardas Grudzinskas - Lietuvos nusipelnęs žurnalistas. 1974 metais už publicistiką gamtosaugine tematika apdovanotas V. Kapsuko ptemija. Atkūrus Lietuvoje nepriklausomybę, bendradarbiavo įvairiuose periodiniuose spaudos leidiniuose, vien savaitraščiui „Žaliasis pasaulis" parašė daugiau nei 1000 publicistinių straipsnių.
- Smulkiau
- Kategorija: Žymūs Vyžuonų krašto žmonės
Gimė 1912 m. birželio 5 d. Vyžuonų vienkiemio ūkininkų šeimoje. Trys vyžuoniškiai piemenėliai - Stasys Gučius. Pranas Zabulionis bei Kostas Saladžius 1928-1930-aisiais sumano sunkiai paaugliams įgyvendinamą dalyką - iki 1930-ųjų - Vytauto Didžiojo 500 metų mirties minėjimo netoli Vyžuonų, ant legendinio Kartuvių kalno, pastatyti paminklą... Tada Stasiui buvo vos trylika. Tempė vaikinukai akmenis į kalną. Kasdien po 50. Taip jie buvo užsibrėžę. Dėjo piemenėliai centą po cento - tai cementui pirkti. Neįtikėtina, tačiau 1931 m. paminklas ant Kartuvių kalno jau buvo pastatytas...
Šešiolikos melų Stasys Gučius pradėjo ūkininkauti tėvų hektaruose. Kai reikėjo išeiti į Lietuvos kariuomenę, Stasys jau buvo patyręs ūkininkas, baigęs žemės ūkio kursus. Grįžęs iš kariuomenės gražiai tvarkėsi ne lik sodyboje, bet ir visame ūkyje. Prieškaryje įstojo į Motiejaus Valančiaus blaivybės draugiją, kūrybingai reiškėsi jos veikloje, susitikdamas su jaunimu, nuoširdžiai prisidėdamas prie blaivybės renginių ruošimo. Sodyboje užveisė didelį, gražų sodą. Stasys Gučius su broliu Vytautu aktyviai dalyvavo 1941-ųjų birželio sukilime. Su žmona Zofija išaugino tris vaikus. Mirė 1997-ųjų vasario 17-ają.
„Vyžuonos. Kraštas ir žmonės", p. 375
- Smulkiau
- Kategorija: Žymūs Vyžuonų krašto žmonės
Gimė 1937 m. kovo 2 d. Utenos r., Traidžiūnų kaime, mirė 2024 m. vasario 19 d. Vyžuonose.
1937 metais tėvai persikėlė gyventi į Vyžuonas. 1950 m. baigė Vyžuonų septynmetę mokyklą ir išvyko mokytis į Švenčionėlių pedagoginę mokyklą. 1960 m. įstojo mokytis į Vilniaus dailės institutą. Baigęs institutą 1966 m. diplomo į rankas negavo, buvo nukreiptas į Telšių taikomosios dailės technikumą. 1968 m. Telšiuose, papildęs grafikos ciklą „Vizijos" naujais darbais, „Alkos" muziejuje surengė parodą. 1969 m. įsidarbino
Utenos trikotažo fabrike, vadovavo modeliavimo skyriaus dailininkams, vėliau dirbo apipavidalintuoju. 1970 m. surengta akvarelės paroda Utenos trikotažo fabrike ir Vyžuonų vidurinėje mokykloje (dabar -Vyžuonų pagrindinė mokykla). Sukūrė ir įgyvendino fontanų dekoravimo kalinėtu variu projektą AB „Utenos trikotažas" fabriko teritorijoje. 1974 m. surengė metalo plastikos parodą Utenos kraštotyros muziejuje. 1976 m. dalyvavo bendroje uteniškių parodoje kartu su V. Petroniu, D.Bliumbergiene, K. Kupriūnu, J. Kunigėliene, R. Sidorova, V. Malaiškaite, K. Mikulėnu, R. Vanagiene, V. Staliauskaite, D. Ramanauskiene, A. Nenėnu, H. Orakausku. 1978 m. Utenos kraštotyros muziejuje eksponavo ciklą „Vizijos", pavadinęs „Hirosima". 1979 m. su dailininku H. Orakausku pastatė žalčio Vyžo skulptūrą Vyžuonose.
- Smulkiau
- Kategorija: Žymūs Vyžuonų krašto žmonės
Leonas Juozelskis gimė 1926-12-02 Šventupio kaime, Anykščių r. pasiturinčių ūkininkų šeimoje, kurioje augo šeši vaikai. Leonas buvo vyriausias vaikas šeimoje. Tėvai sovietų okupacijos metais buvo represuoti.
Mokėsi Šventupio pradžios mokykloje, baigė Vyžuonų (Utenos r.) pradinę mokyklą. Mokėsi Utenos „Saulės" gimnazijoje. 1948 m. Vilniaus sodininkystės-daržininkystės technikume įgijo sodininko specialybę. Studijavo Maskvos K. Timiriazevo žemės ūkio akademijoje, dėl socialinės kilmės iš studijų pašalintas, neakivaizdžiai įgijo sodininkystės agronomo išsilavinimą.
L. Juozelskis gyveno Zujūnuose (Vilniaus r.) ir 42 metus dirbo Buivydiškių (Vilniaus r.) sodininkystės-daržininkystės technikume, 1961–1965 m. – Buivydiškių žemės ūkio technikume, 1965–1990 m. – Buivydiškių tarybiniame ūkyje-technikume, nuo 1990 m. – Buivydiškių aukštesniojoje žemės ūkio mokykloje (dabar – Vilniaus kolegijos Agrotechnologijų fakultetas) dėstytoju, dėstė sodininkystę ir dendrologiją, kol išėjo į pensiją. Jis įrašytas į šios mokymo įstaigos Garbės knygą. Nuo 1961 m. jis buvo ir šios mokymo įstaigos mokomojo ūkio agronomas, kiek laiko – ir šio ūkio direktorius. Šiame ūkyje jis 330 hektarų plote įrengė mokomąjį daržą, kuriame augino 22 rūšių daržoves. Leonui Juozelskiui ši darbovietė buvo vienintelė gyvenime.
- Smulkiau
- Kategorija: Žymūs Vyžuonų krašto žmonės
Tautodailininkas - medžio skulptorius, tapytojas ir literatas gimė 1928 m. sausio 31 d. Vyžuonų valsčiaus Šaltinių kaime (mirė 2024-09-26). Baigė Butėnų (Svėdasų vis.) pradžios mokyklą. Būdamas 13 metų neteko klausos. Toliau lavinosi savarankiškai. Daug reikšmės jo kūrybinei veiklai turėjo Liaudies kūrybos namų rengiami tautodailininkų seminarai, kūrybinės stovyklos ir, žinoma, jo palies atkaklus domėjimasis literatūra, istorija, tautinės kūrybos savybėmis, būties ir prasmės klausimais.
Nuo 1951 pradėjo dalyvauti tautodailės parodose. 1956 -1982 gyveno Vyžuonų seniūnijoje, Galelių k. 1962-1970 m. dirbo suvenyrų gamybos įmonėje „Tulpė", 1970-1988 m. – Utenos kraštotyros muziejuje fotografu. 1982-2001 gyveno Utenoje. Nuo 2001 gyveno Milašiškės k.. Inturkės sen. Molėtų r. Tautodailininko medžio drožinių yra Vilniaus, Rokiškio, Utenos muziejuose. Nuo smulkiosios skulptūros perėjo prie monumentaliosios, tapusios pagrindine jo kūrybos sritimi Lietuvos rašytojams, kultūros ir meno žmonėms atminti sukūrė ir pastalė apie 130 ąžuolinių skulptūrų. Menininko kūrybai įkvėpimo teikė tautos senovė, jos dainos, padavimai, gamta, sakrališka kaimo žmogaus dvasia, prasmingai išreikšta kryžiuose, stogastulpiuose, skulptūrose. Menininkui buvo artima ir tapyba -nutapė gamtos vaizdų, portretų, paveikslų, fantastiniais motyvais, vaizduojančių Utenos krašto piliakalnius, sukūrė medalių žymiems uteniškiams rašytojams.
- Smulkiau
- Kategorija: Žymūs Vyžuonų krašto žmonės
Gimė 1911 01 23 Žaliosios kaime (Vyžuonų valsč.). Lakūnas, lietuviškų sklandytuvų konstruktorius. Keturklasę mokyklą baigė Svėdasuose. 1922-1926 mokėsi Užpalių progimnazijoje Ją baigęs 1927 m. išvyko į Kauną, bandė stoti į Meno mokyklą, tačiau nesėkmingai. Į gimtąjį kaimą nebegrįžo, pagal skelbimą įsidarbino fabrike, kuriame veikė ir nemokama dvimetė mokykla ruošusi šaltkalvius. 1931 -1938 m. dirbo Plentų valdybos Centrinio garažo mechaniku Kaune. Dirbdamas, susidomėjo sklandymu ir 1934 m. Nidos sklandymo mokykloje įgijo B piloto kvalilikaciją. o 1935 m. tapo C pilotu. Mirus tėvui, jo turėtą malūną ant Šventosios upės kranto pardavė kaimynui, o už gautus pinigus (beje jų visų neužteko) 1936 m. baigė LAK organizuotus lakūnų kursus ir įgijo civilinio lakūno kvalifikaciją. 1935 1936 m. žiemą talkino Br. Oškiniui statant BrO-3 sklandytuvą. Pagamino šio sklandytuvo spamų nerviūras ir liemens rėmus.
- Smulkiau
- Kategorija: Žymūs Vyžuonų krašto žmonės
Jonas Kunčina – geografijos mokslų daktaras, pedagogas (1936 m. rugsėjo 20 d. Vyžuonose, Utenos apskrityje – 2024 m. birželio 30 d., palaidotas Vyžuonų kapinėse).
1951 m. baigė Vyžuonų vidurinės mokyklos 8 klases, 1955 m. Švenčionėlių pedagoginę mokyklą. 1960 m. baigė Vilniaus pedagoginį institutą.
1961–1965 m. LSSR aukštojo ir specialiojo vidurinio mokslo komiteto, LSSR aukštojo mokslo ministerijos vyresnysis metodininkas-redaktorius. Nuo 1965 m. Vilniaus universiteto (VU) aspirantas, Ekonomikos fakulteto vyresnysis dėstytojas, 1970 m. geografijos mokslų kandidatas, apsigynė disertaciją „Vilnius – Rytų Lietuvos ekonominį rajoną formuojantis centras“, 1970–1976 m. VU Pramonės ekonomikos fakulteto prodekanas, 1976–1986 m. Ekonomikos istorijos ir geografijos katedros vedėjas; nuo 1974 m. docentas., 1989–2006 m. VU Tarptautinio verslo mokyklos direktorius, nuo 2006 m. direktoriaus pavaduotojas.
J. Kunčinos iniciatyva kartu su Vilniaus universitetu Lietuvoje 1989 metais buvo įkurta pirmoji verslo mokykla.
- Smulkiau
- Kategorija: Žymūs Vyžuonų krašto žmonės
Lietuvos aviacijos majoras Antanas Kutka gimė 1899 m. lapkričio 2 d. Gaižiūnų k., Vyžuonų vlsč., Utenos aps. Baigęs valsčiaus pradinę mokyklą ir pasimokęs Utenos „Saulės" gimnazijoje (baigė 4 klases), išvyko į Kauną ir įstojo į Lietuvos kariuomenę. Apmokytas karo dalykų, buvo paskirtas 8-ojo pėstininkų pulko štabo teismo raštininku. Po metų išvyko į Karo mokyklą ir baigė V (kadrinę) laidą. Dar būdamas Karo mokykloje dalyvavo Klaipėdos krašto sukilime (nuo 1923 m. sausio 9 d. iki sausio 23 d.).
1923 m. spalio 15 d. suteiktas leitenanto laipsnis, paskirtas į 5-ąjį pėstininkų pulką.
1926 m. išvyko į Aukštuosius karininkų kursus, baigė Aviacijos skyrių.
1927 m. baigė skraidymo kursus ir buvo paskirtas į 2-ąją (žvalgybos) eskadrilę lakūnu. „Aušros" berniukų gimnazijoje 5 metus dėstė karinį paruošimą. Tarnaudamas aviacijoje lankė suaugusiųjų gimnaziją ir išlaikė viso gimnazijos kurso egzaminus. Vėliau perkeltas iš žvalgybos eskadrilės į Karo aviacijos mokyklą instruktoriumi.
- Smulkiau
- Kategorija: Žymūs Vyžuonų krašto žmonės
Laisvės kovotojas, Lietuvos pasipriešinimo sovietiniam okupaciniam režimui veikėjas Teodoras Kvyklys-Klajūnas gimė 1926 m.Pagojės dvarely, netoli Leliūnų, bet nuo 1936 metų gyveno Vyžuonose. Su broliu Jonu mokėsi Utenos gimnazijoje.
1944 m. įstojo į Lietuvos vietinę rinktinę.generolo P. Plechavičiaus kvietimu, į Vietinę rinktinę stojo ne tik broliai Jonas ir Teodoras, bet ir jų tėvas Kazys Kvyklys. 1944 metų rudenį Jonas ir Teodoras pradėjo slapstysis. Nebepakęsdami skrebų priekabių ir patyčių, namus paliko ir tėvai. 1945 metų pavasarį partizanų grupelę prie Balčio ežero (Vyžuonų šile) užklupo čekistai, ir Jonas žuvo.
Teodoras Kvyklys 1945 m. įstojo partizanu į Šmėklos būrį, vėliau tapo Mindaugo būrio, o 1946–1949 m. Aro būrio vadu. 1949–1950 m. buvo Liūto rinktinės vado adjutantas, 1951 04 paskirtas šios rinktinės vadu ir kartu Vytauto apygardos štabo žvalgybos skyriaus viršininku.. 1951 11 14 agentas Grigas (mokyt. A. Ramelis) Varkujuose spec. preparatu brolius Teodorą ir Joną Kvyklius užmigdė ir perdavė saugumo organams. Po ilgų tardymų, 1952 metų gruodžio 2 dieną abu partizanai Butyrkų kalėjime (Maskvoje) buvo sušaudyti.
1999 07 30 Krašto apsaugos ministerijos įsakymu Nr. 1515 K Teodorui Kvykliui (po mirties) suteiktas majoro laipsnis.
- Smulkiau
- Kategorija: Žymūs Vyžuonų krašto žmonės
Gimė 1904 m. gegužės 5 d. Pagirių kaime, Leliūnų valsčiuje. Utenos apskrityje, valstiečių šeimoje. Be jo šeimoje dar augo 4 broliai ir 2 seserys. Jo tėvelis Matas mirė 1905 m., ir visi vaikai liko be tėvo, tik su motina Cecilija. Juozas labai vargingai siekė mokslo. 1923 m. eksternu išlaikė penkių gimnazijos klasių egzaminus. Mokytis jam materialiai padėjo vyresnysis brolis Povilas, kuris dirbo felčeriu. 1927 m. baigė Utenos mokytojų seminariją, o 1929 m. karo mokyklą ir išėjo į atsargą leitenanto laipsniu. Vėliau dirbo pradžios mokyklos mokytoju įvairiose Aukštaitijos kaimo mokyklose: 1932-1935 m. - Juknėnų pradžios mokykloje, 1935 1940 m. kartu su žmona Sofija Narbutaite-Marcinkevičiene Baibių km., Zarasų apskr., 1940-1944 m. Vyžuonų pradžios mokyklos vedėju, o žmona - mokytoja. Jiems gimė 3 vaikai: dukra Milda, sūnūs Rimantas ir Vidmantas.
- Smulkiau
- Kategorija: Žymūs Vyžuonų krašto žmonės
Augustinas Juozas Marganavičius (gimė 1890 09 18 Vyžuonose, mirė 1976 12 24 Helsinkyje). Po I pasaulinio karo atvyko į Suomiją, Suomijos lietuvių kultūros veikėjas. 1930 m.
 |
| Lietuvos nepriklausomybės 40-mečio sukakties minėjimas Helsinkyje. Stovi iš kairės: buvęs Lietuvos garbės konsulas Helsinkyje R. Ölleris, gydytojas T. Niemis, plk. B. Kraemeris, A. J. Marganavičius, kariuomenės dekanas R. Tiivola. Sėdi iš kairės: Suomių–lietuvių susiartinimo draugijos narys A. von Schoultzas, istorijos profesorius B. Collianderis, buvęs Suomijos karo atstovas Lietuvai plk. R. Ingelius, Suomių–lietuvių susiartinimo draugijos pirmininkas inž. E. E. Södermanas. 1958 m. |
priemė Suomijos pilietybę. Ėjo Lietuvos konsulo Dr.Oellero sekretoriaus pareigas Helsinkyje. 1931-1944 Suomijos - Lietuvos draugijos veikėjas, kurį laiką sekretorius. Aktyvus Lietuvos Šaulių sąjungos narys, padejo Lietuvos šauliams megzti kontaktus su Suomijos šauliais, kariškiais, daug padėjo rengiant Lietuvos karo invalidų išvyką į Pabaltijo karo invalidų suvažiavimą, kuris įvyko 1926 m. birželio 6–7 dienomis Helsinkyje, kur dalyvavo Lietuvos, Latvijos, Estijos ir Suomijos karo invalidai. Augustinas Juozas Marganavičius aktyviai rėmė ir skatino Lietuvos sportą sportą - 1927 m. įsteigė pereinamąją dovaną lengvosios atletikos moterų varžyboms, 1926 m. - sidabrinį kaušą šauliams (dabar saugomas Vytauto Didžiojo karo muziejuje Kaune). Tais pačiais 1926 m. A. J. Marganavičius apsilankė Lietuvoje ir vizito metu buvo priimtas į LŠS. 1930 m. įsteigta Suomijos karininkų Suojeluskunta sidabrinė taurė ir A. J. Marganavičiaus stiprybės kaušas tapo sportiniais prizais, dėl dėl kurių varžydavosi Lietuvos šauliai.
Augustinas Juozas Marganavičius - vienas iš nedaugelio lietuvių, dalyvavusių 1939–1940 Sovietų Sąjungos–Suomijos kare. 1939 savanoriu stojo į Suomijos kariuomenę, dalyvavo mūšiuose, buvo sužeistas. Padėjo VLIK-ui megzti kontaktus su Skandinavijos šalimis. Apdovanotas Suomojos medaliais, Lietuvos LDK kunigaikščio Gedimino 4 laipsnio ordinu, Šaulių Žvaigždės ir Nepriklausomybės medaliu.
- Smulkiau
- Kategorija: Žymūs Vyžuonų krašto žmonės
Gimė 1941 m. vasario 24 d. Vyžuonų viensėdyje. Poetas, literatūros kritikas. 1960 baigė Vyžuonų vidurinę mokyklą, 1965 - VU Istorijos-filologijos fakultetą. Specialybė lietuvių kalba ir literatūra. 1965 - Vilniaus 30-osios profesinės technikos mokyklos mokytojas. 1966-1967 Lietuvių kalbos ir literatūros instituto mokslinis bendradarbis. 1967-1974 dirbo savaitraščio „Literatūra ir menas" redakcijoje, eilėraščius pradėjo spausdinti 1958 m. Keletą metų vadovavo Vilniaus jaunųjų rašytojų sekcijai.
1973 Antanas Masionis buvo priimtas Lietuvos rašytojų sąjungą. Eilėraščių rinkiniai: „Vardan dienovidžio" (1970), „Kelias" (1974), rinktinė „Poezija. Kritika" (1980).
Mirė 1974 m. sausio 27 d. Vilniuje. Palaidotas Vyžuonose.
Regina Stakėnienė
„Vyžuonos. Kraštas ir žmonės", p. 393
- Smulkiau
- Kategorija: Žymūs Vyžuonų krašto žmonės
Juozo Meškausko gimtinė - Kaliekių kaimas - kaip žinoma, yra tarp Vyžuonų ir Utenos. Taigi kas jis - vyžuoniškis ar uteniškis? Jis pats visur ir visada skelbiasi esąs vyžuoniškis, nes krikštytas Vyžuonų bažnyčioje. Tai atsitiko 1926 melais, per patį vidurvasarį. Kiekvienais metais J. Meškauskas atvažiuoja į Vyžuonas. Šio miestelio kapinėse palaidoti jo tėvai ir brolis.
Iš gimtinės Juozas Meškauskas išvažiavo 1945 m. Nuo tada iki šiol gyvena ir dirba Vilniuje. Lankė Vilniaus dramos teatro studiją ir, ją baigęs, 1949 m įgijo aktoriaus specialybę. Tuo pat metu studijavo Vilniaus universitete prekybos ekonomiką. Ekonomikos studijas baigė 1951 m. Tačiau drąsiai galima tvirtinti, kad visą gyvenimą Juozas Meškauskas atidavė teatrui. Be kūrybinės veiklos, keletą metų teko dirbti administracinį darbą Teatro draugijoje.
Teatro kritikas Egmontas Jansonas, nagrinėdamas šveiko vaidmenyje aktoriaus kūrybą, teigia: „Visų pirma, jo kuriamus herojus vienija lietuvio valstiečio išmintis, gudrumas, gyvybingas (dažnai paslėptas) humoras, geraširdiškumas".
- Smulkiau
- Kategorija: Žymūs Vyžuonų krašto žmonės
1890 m. liepos 5 d. Vyžuonose (Utenos r.) gimė pulkininkas, Lietuvos savanoris – divizijos vadas, Ignas Musteikis. Baigė Vyžuonų pradžios mokyklą, vėliau mokėsi Peterburgo gimnazijoje. Ją baigęs, dirbo banke Varšuvoje, Prekybos rūmuose, o vėliau pasirinko kariškio profesiją. Baigė Sankt Peterburgo karo mokyklą, Pirmojo pasaulinio karo metais tarnavo Rusijos kariuomenėje. 1918 grįžo į Lietuvą, stojo savanoriu į Lietuvos kariuomenę. Dalyvavo kovose su Sovietų Rusijos ir Lenkijos kariuomene. Jo divizija 1920 m. spalio 14-15 d. linijoje Vievis – Valkininkai sulaikė Lenkijos kariuomenės Liucijaus Želigovskio rinktinės puolimą. 1921–1922 m. – 10-ojo pėstininkų pulko vadas. Nuo 1924 m. – Klaipėdos krašto pasienio policijos vadas.
1926 m. gruodžio 17 d. – 1929 m. balandžio 19 d. Vyriausybės XIV kabinete – Lietuvos vidaus reikalų ministras. 1929 m. pulkininkas. 1929–1930 m. laikinai ėjo krašto apsaugos ministro pareigas. 1929–1935 m. Lietuvos banko valdybos direktorius. Nuo 1936 m. Valstybės Tarybos narys. 1937–1938 m. – ypatingų reikalų valdininkas prie Vidaus reikalų ministerijos.
Nuo 1939 m. verslininkas. 1940 m. birželio mėn. TSRS okupavus Lietuvą liepos mėn. suimtas, kalintas. 1941 m. birželio mėn. prasidėjus TSRS–Vokietijos karui išlaisvintas. 1944 m. pasitraukė į Vokietiją, 1949 m. persikėlė į JAV. Dalyvavo JAV lietuvių visuomenės veikloje. Mirė 1960 02 05 Klivlende (JAV).
Apdovanojimai:
1919 m. Vyčio kryžiaus 5 laipsnio ordinas;
1929 m. Gedimino 1 laipsnio ordinas.
Šaltiniai: Visuotinė lietuvių enciklopedija
https://www.pinigumuziejus.lt/lt/naujienos/istorines-lietuvos-banko-asmenybes-ignas-musteikis
- Smulkiau
- Kategorija: Žymūs Vyžuonų krašto žmonės
Pranas Nagys (1923-2023) - Australijos lietuvių bendruomenės veikėjas, ilgametis Sidnėjaus „Minties“ spaustuvės vadovas, Vietinės rinktinės savanoris, rezistentas, VYžuonų krašto garbės pilietis. Savo gyvenimo odisėją nuo gimtųjų Degsnių vienkiemio iki tolimojo Sidnėjaus Pranas išpasakojo atsiminimuose, eilėraščiuose, savo šeimos istoriją įpynė knygon „Vyžuonos: kraštas ir žmonės“. 1994-aisiais Lietuvos nacionalinei M. Mažvydo bibliotekai perduota P. Nagio kruopščiai surinkta ir išsaugota įvairių Australijos lietuvių organizacijų ir draugijų, „Minties“ spaustuvės steigimo ir veiklos dokumentų kolekcija.- Smulkiau
- Kategorija: Žymūs Vyžuonų krašto žmonės
Dailininkas skulptorius. Gimė 1948 m. rugsėjo 19 d. Vyžuonose. 1974 m. baigė Telšių dailės technikumą ir įgijo meninio metalo apdirbimo specialybę. Šešerius melus dirbo restauratoriumi Vilniuje. Restauravo Šv. Jonų bažnyčios tabernakulį. Už šį darbą Maskvoje buvo suteikta II restauratoriaus metalisto kategorija. Pradėjo dalyvauti grupinėse parodose. 2001 m. priimtas į Lietuvos dailininkų sąjungą. Kūrė skulptūras iš vario ir dekoratyvinius reklaminius akcentus.
Daugiausia menininko darbų puošia Kupiškį, kur jis gana ilgai gyveno, Šiauliuose, Utenoje (Utenos J. Basanavičiaus gatvėje vario skulptūra „Žinia", metalo skulptūra „(Iš)keliaujants rugių laukas", Pieno kombinato įėjime - vario „Sekminės".), gimtosiose Vyžuonose, Zarasuose, Anykščiuose, Pasvalyje, Kernavėje, Vilniauje.
Vyžuonų miestelį garsina medžio ir metalo skulptūrų ansamblis, skirtas pagerbti rašytojų Antano Masionio ir Broniaus Radzevičiaus atminimą.
Kūrybai skulptorius naudoja įvairas medžiagas - metalą, medį.organinį stiklą.
Šalia skulptūros dailininkui artima ir grafika. Šios srities darbų eksponuota personalinėse ir grupinėse parodose šalyje bei užsienyje.
2023 m. gimtajam Vyžuonų miesteliui Henrikas Orakauskas padovanojo 3,5 metro aukščio metalo plastikos skulptūrą „Saulė“.
- Smulkiau
- Kategorija: Žymūs Vyžuonų krašto žmonės
Gimė 1940 m. gruodžio 24 d. Radviliškyje. Rašytojas. 1949 1960 mokėsi Vyžuonų vidurinėje mokykloje. Baigė Vilniaus profesinę technikos mokyklą (įgijo tekintojo specialybę) bei VVU lietuvių kalbą ir literatūrą (baigė 1968. pradžioje studijavo matematiką). Mokytojavo Ožkinių aštuonmetėje mokykloje (Ignalinos r.), dirbo periodinių leidinių redakcijose („Šluotos", „Komjaunimo tiesoje"). Nuo 1973 buvo Mokslinio metodinio kultūros centro redaktorius. Lietuvos rašytojų sąjungos narys. Žemaitės premijos laureatas (1980). Lietuvos nacionalinės premijos laureatas (po mirties, 1991). Pirmuosius kūrinius išspausdino Utenos laikraštyje (1957), respublikinėje spaudoje (1967). Išleido apsakymų rinkinį „Balsai iš tylos" (1970), romaną „Priešaušrio vieškeliai" (1979, rusų kalba 1987). Po mirties išėjo „Priešaušrio vieškeliai" 1 2 d. (1985), apsakymų rinkinys „Link Debesijos" (1984), apysakos, novelės „Žolė po šerkšnu" (1994). Mirė 1980 m. spalio 10 d. Vilniuje. Palaidotas Vyžuonose.
Regina Stakėnienė
„Vyžuonos. Kraštas ir žmonės", p. 451
- Smulkiau
- Kategorija: Žymūs Vyžuonų krašto žmonės
Ignas Ragauskis (1891 10 24. - 1941 08)mokėsi Palangos progimnazijoje, 1909 metais įstojo į Kauno kunigų seminariją, ją baigė 1914 metais. Tais pačiais metais buvo įšventintas kunigu, dirbo įvairiose parapijose. Nuo 1938 metų buvo Vyžuonų parapijos vikaras.
Kunigą Igną Ragauskį pirmomis karo dienomis sukrėtė atviras, ciniškas žydų naikinimas Lietuvoje. Sakydamas pamokslą Vyžuonų bažnyčioje 1941-ųjų liepos viduryje, kunigas Ignas Ragauskis viešai pasmerkė žydų žudikus. Jis klausė susirinkusių parapijiečių, kodėl nesilaikoma vieno pagrindinių Dievo įsakymų: Nežudyk. I. Ragauskis ragino parapijiečius jokiais būdais neprisidėti prie nekaltų žmonių žudynių, nepamiršti ir laikytis elementarių žmoniškumo taisyklių. Šie kunigo Igno Ragauskio žodžiai pasiekė vietinių baltaraiščių ausis. Paaiškėjus, kad kunigas Ignas Ragauskis padėjo slėptis kelioms žydėms, kunigą suėmė ir pasodino į Utenos kalėjimą.
1941-aisiais rugpjūčio 7 dieną kartu su 500 žydų Rašės šile prie Utenos buvo sušaudytas ir kunigas Ignas Ragauskis, išdrįsęs atviro smurto dienomis užtarti nekaltai žudomus žmones.
- Smulkiau
- Kategorija: Žymūs Vyžuonų krašto žmonės
Iškili asmenybė tarpukario Nepriklausomos Lietuvos valstybės gyvenime ir kovose dėl Nepriklausomybės atkūrimo - mokytojas, visuomenininkas, karys, šaulys Pranas Saladžius gimė 1893 m. vasario 27 d. Vyžuonose Motina - Grasilija Jasiūnaitė iš Kapčiuškių, Debeikių valsčiaus ir tėvas Juozapas, vyžuoniškis. Jis augo su keturiomis seserimis: Teofilija, Ona, Uršule ir Sofija.
Mokėsi Vyžuonų pradžios mokykloje, 1906–1908 m. baigė Užpalių (Utenos r.) dviklasę mokyklą. Mokykliniais metais dalyvavo meno mėgėjų veikloje. 1908–1912 m. mokėsi Panevėžio mokytojų seminarijoje. 1912–1915 m. P. Saladžius gyveno Anykščiuose
ir dirbo Anykščių dviklasės mokyklos jaunesniuoju mokytoju. P. Saladžius įvedė mokykloje nuolatines lietuvių kalbos, Lietuvos istorijos, dainavimo pamokas.
- Smulkiau
- Kategorija: Žymūs Vyžuonų krašto žmonės
1965–1995 m. Vyžuonose vargonininkavo Petras Šalkauskas (1922 04 12–1998 03 10). Petras Šalkauskas gimė Sedoje vargonininko šeimoje. Šeima buvo didelė, augo 13 vaikų. Petras buvo pats jauniausias vaikas - tryliktasis. Nuo vaikystės jis bažnyčioje patarnavo mišiose, giedojo angelaičių bažnytiniame chore. Mokėsi gimnazijoje. Tuometinis Plungės apskrities Alsėdžių parapijos kanauninkas pasiėmė jaunuolį pas save ir išleido mokytis į Klaipėdos konservatoriją (laisvu klausytoju), kur šis ir baigė vargonų klasę. Vėliau mokėsi pas rektorių Karosą. Baigęs mokslus, vargoninkavo Žemaičių Kalvarijos bažnyčioje. Prasidėjus politiniams neramumams, apsigyveno Plungės apskrities Alsėdžių valsčiuje, kur ir toliau vargoninkavo mažoje Gegrėnų kaimo bažnytėlėje.
- Smulkiau
- Kategorija: Žymūs Vyžuonų krašto žmonės
Gimė 1906 02 13 Grybeliuose, mirė 1961 03 09 Toronte (Kanada) – Lietuvos istorikas, pedagogas, vienas 1936 m. veikalo „Lietuvos istorija" autorių ir redaktorius. Mokėsi Utenos progimnazijoje, 1925 m. baigė Panevėžio gimnaziją ir įstojo į Lietuvos universiteto Humanitarinių mokslų fakulteto istorijos skyrių. Istoriją jam dėstė profesoriai Jonas Yčas, Ignas Jonynas, Augustinas Janulaitis, Povilas Gronskis, Levas Karsavinas. 1929 m. spalio 1 d. baigė universitetą. Diplominio darbo tema – „Naminės kovos Lietuvoje XVII a. gale". Atlikęs karinę tarnybą aspirantu, 1930 m. išėjo į atsargą turėdamas jaunesniojo leitenento laipsnį. Gavęs Švietimo ministerijos stipendiją, 1930–1931 m. istorijos žinias gilino Prahoje, Karolio IV universitete.
1932–1940 m. dirbo Vytauto Didžiojo universitete Istorijos katedros dėstytoju. 1933 m. vasarą buvo nuvykęs į Stokholmo universitete užsienio istorikams suorganizuotus specialius kursus, dirbo Baltų institute.
- Smulkiau
- Kategorija: Žymūs Vyžuonų krašto žmonės
Vyžintas Aleksandras, mokytojas, rezistentas. Gimė 1925 m. kovo 8 d. Vyžuonose. 1930 m. su šeima persikėlė į Užpalių valsčiaus Viešeikių kaimą, kur tėvas Dominykas Vyžintas, žinomas krašto lietuvybės puoselėtojas ir buvęs Vyžuonų valsčiaus viršaitis, įsigijo ūkį ir išsinuomavo malūną. Aleksandras Vyžintas mokėsi Utenos gimnazijoje, 1945 m. įstojo į Vilniaus dailės instituto tapybos katedrą. Parvykęs namo buvo enkavėdistų suimtas, tardytas ir kalintas Utenos kalėjime įtarus, kad palaiko ryšius su Lietuvos laisvės kovotojais. Dar besimokydamas Utenos gimnazijoje jis iš tikrųjų priklausė Alaušo partizanų būriui – buvo jo ryšininkas, tvarkydavo įvairius dokumentus. Įstojus į Dailės institutą šie saitai anaiptol nenutrūko, nes partizanams kaip tik buvo paranku turėti patikimą ryšininką sostinėje, kur, be kita ko, jis ir toliau jiems darė fiktyvius pasus. Pritrūkus įkalčių A. Vyžintas iš kalėjimo buvo paleistas. 1947 m. su suklastotais dokumentais pakartotinai įstojo į Dailės institutą, kurį po kelių kursų, vėl turėjo palikti, nes į Sibirą buvo ištremta šeima. A. Vyžintui, tuo metu buvusiam Vilniuje, pavyko pasislėpti ir išvengti tremties. Po ilgo slapstymosi 1951 metais jis įsidarbino Molėtų vidurinėje mokykloje, kur ir išdirbo iki pat 1986 m. Molėtų vidurinėje mokykloje A. Vyžintas dėstė piešimą, braižybą ir darbus. Ilgus metus vadovavo dailės būreliui, kurio nariai yra laimėję ne vieną moksleivių piešinių konkursą ne tik Lietuvoje, bet ir už jos ribų.
- Smulkiau
- Kategorija: Žymūs Vyžuonų krašto žmonės
(1929 m. liepos 30 d. Vyžuonose - 2024 m. rugpjūčio 5 d.Vilniuje). Muzikas, chorų ir orkestrų dirigentas. Lietuvos nusipelnęs artistas (1967), nusipelnęs meno veikėjas (1989), menotyros mokslų daktaras (1983), profesorius (1985), 1949 m. baigė Utenos gimnaziją. Dvejus metus Vilniaus universitete studijavo žurnalistiką. 1951 m. pašalintas iš universiteto kaip tremtinio sūnus. 1951-1955 m. mokytojavo Eržvilke, Skaudvilėje, dirbo Skaudvilės rajono kultūros namų direktoriumi, vadovavo chorams, rajono dainų šventėms. Jo vadovaujamas skaudviliečtų choras 1955 m. laimėjo pirmąją vietą Respublikinėje dainų šventėje. 1955 m. sukūrė šeimą. Žmona Lygija Jonaitytė- Vyžintienė. g. 1935 07 23. baigusi Vilniaus universitetą, bibliotekininkė, kultūros darbuotoja. 1955 m. grįžo į Vilnių ir studijavo Valstybinėje konservatorijoje, Jono Švedo vadovaujamoje Liaudies instrumentų katedroje, kartu dirbo Liaudies kūrybos namuose muzikos skyriaus vyresniuoju metodininku, skyriaus vedėju, konsultavo meno kolektyvus. 1960 m baigęs konservatoriją, 15 metų vadovavo Vilniaus valslybinio pedagoginio instituto dainų ir šokių ansambliui „Šviesa", dirbo instituto Muzikos ir Estetinio lavinimo katedrose. Su „Šviesos ansambliu koncertavo Lietuvoje ir užsienyje, laimėjo prizines vietas. 1975 m. Lietuvos konservatorijos Klaipėdos fakultetuose įkūrė Liaudies muzikos katedrą, išugdė liaudies insirumentų orkestrą, koncertavo Lietuvoje ir užsienyje. 1983-1989 m. buvo Klaipėdos fakultetų mokymo reikalų prorektoriumi.