Vyžuonų botaninis draustinis yra šiaurės vakarinėje Utenos rajono dalyje, iš šiaurės pusės Šventosios ribojamo Vyžuonų šilo viduryje, Aukštaičių aukštumoje. Vyžuonų botaninio draustinio aplinkos kalvas sudarė ledynų tirpsmo vandens perplauti moreniniai dariniai, suskaidyti vandens latakų ir apskalauti laikinų ledynmečio ežerų vandens. Netoliese, Vyžuonų miestelyje ir jo apylinkėse susiformavę retai kur Lietuvoje pasitaikantys poledynmečio dariniai - ozai, susidarę tekant slegiamiems ledynų tirpsmo vandenims, vienose vietose išgilinusiems griovius (dabartinius dubaklonius, viename iš kurių ir išsidėstęs draustinis), kitur - užpildę smėliu ir žvyru pailgas skliautuotas tuštumas (dabartines pailgas kalvas - ozus).

Daugiau kaip 90 procentų Vyžuonų botaninio draustinio teritorijos užima pelkės (vyrauja tarpinio tipo bei aukštapelkės, nedaug žemapelkių ir užpelkėję miškai). Likusią, nežymią dalį teritorijos užima miškai, tarp kurių vyrauja užmirkę juodalksnynai bei pušynai. Draustinyje yra dviejų Europinės svarbos buveinių fragmentai: tai šaltiniuotos pelkės su retosiomis pelkinėmis uolaskėlėmis (Saxifraga hirculus) bei tarpinės pelkės.
Būtina pabrėžti Vyžuonų botaninio draustinio bei jo aplinkos aukštą biotopų natūralumą. Išlikusios pelkės yra visiškai pirmapradės, nepaveiktos jokios ūkinės veiklos, tikras perliukas ganėtinai urbanizuotame Vyžuonų - Užpalių krašto peizaže.
Raiškus draustinio aplinkos reljefas, įvairūs dirvožemiai ir skirtingi biotopai apsprendžia palyginti didelę augalų įvairovę palyginti labai mažame plote. Iš viso draustinyje ir apsauginės zonos miškuose buvo užregistruota apie trečdalis visų Lietuvos augalų (net 530 rūšių neskaitant samanų). Turint omeny, kad Lietuvoje iš viso auga apie 1500 laukinės floros rūšių, tai labai daug.
Vyžuonų botaniniame draustinyje buvo aptikta net 13 į Lietuvos raudonąją knygą įrašytų augalų, 3 grybų bei 5 gyvūnų rūšys, dar dvi į Lietuvos raudonąją knygą įrašytos augalų rūšys buvo aptiktos Balčio ežero pakrantėje. Tokia didelė retųjų rūšių koncentracija labai mažame plote rodo išskirtinę teritorijos svarbą bioįvairovei.Liekninis švylys
Visi saugomi augalai draustinyje priklauso vos 2 ekologinėms grupėms. Tai pelkių bei miškų augalai. Aukštapelkėse bei tarpinio tipo pelkėse buvo aptikta didžioji dalis visų retųjų draustinio rūšių - net 10 į Lietuvos raudonąją knygą įrašytos augalų rūšių. Tai vienalapis gedutis (Malaxis monophyllos), dvilapis purvuolis (Liparis loeselii) (Balčio ežero aplinkoje), rusovo gegūnė (Dactylorhiza rusowii), mažoji saulašarė (Drosera intermedia), pelkinė laksva (Hammarbya paludosa), raudonoji gegūnė (Dactylorhiza incarnata), baltijinė gegūnė (Dactylorhiza longifolia), dėmėtoji gegūnė (Dactylorhiza Drosera intermedia Mažalapė saulašarėmaculata), nariuotoji ilgalūpė (Corallorhiza trifida), taip pat Lietuvoje sparčiai nykstanti pelkinė uolaskėlė (Saxifraga hirculus), liekninis švylys (Eriophorum gracile), kol kas į Lietuvos raudonąją knygą nepakliuvusi, bet Lietuvoje itin reta, nykstanti - smulkiauogė spanguolė (Oxycoccus microcarpus). Tai neįkainojamas draustinio turtas, kurį būtina išsaugoti atieties kartoms. Daugelis šių rūšių kiek plačiau paplitusios tik pietrytinėje šalies dalyje, kai kurios iš jų (pelkinė uolaskėlė, dvilapis purvuolis) paskutiniaisiais XX amžiaus dešimtmečiais dėl melioracijos, pelkių naikinimo labai sparčiai nyko ir daugelyje rajonų šiuo metu jau nebeaptinkamos. Siekiant išsaugoti visas minėtas saugomas rūšis, yra tik viena sąlyga - išsaugoti nepakitusias augavietes, nepakitusį drėgmės režimą. Šiuose biotopuose reiktų reguliuoti bebrų bei šernų skaičių.
Natūralios pelkės, ypač aukštapelkių plynės natūraliai evoliucionuoja, sensta, vyksta jų lėtos sukcesijos, tačiau pastaraisiais metais dėl pasikartojančių sausrų, iš dalies - dėl plynų kirtimų aplink pelkę, dėl iškasto melioracijos griovio 58 kvartalo kampe (4 sklype), aukštapelkė sausėja, aplink plynes auga vis aukštesnės pušys ir berželiai, kalkingose tarpinio tipo pelkėse ir net plynėse pradeda augti jauni karklų krūmai, pavienės pušys ir berželiai. Daugėjant sumedėjusių augalų jiems garinant vis daugiau drėgmės, pelkės dar labiau sausėja, kyla grėsmė retųjų augalų išnykimui. Šiuo atveju gali būti leistinas biotechninių priemonių taikymas pelkėje, t.y. plynėse ir aplink jas, kalkingose tarpinio tipo pelkėse reiktų pašalinti išdygusius sumedėjusius augalus: beržus, karklus, pušis. Ypač ši problema aktuali smulkiauogės spanguolės augavietėje - plynėje 65 kvartalo 10 sklype, kurioje masiškai dygsta 1 - 4 metų jaunos Hammarbya paludosa Pelkinė laksvapušaitės.
Miškuose, tiksliau miškinguose pelkių pakraščiuose buvo aptiktos dvi į Lietuvos raudonąją knygą įrašytos rūšys. Užpelkėjusiame miške augantys orchidiniai augalai: širdinė dviguonė (Listera cordata) bei nariuotoji ilgalūpė (Corallorhiza trifida).
Nepaisant grybų tyrimams pačių nepalankiausių sausų metų, draustinyje buvo aptiktos (po vieną augavietę) net trys, labai retos, į Lietuvos raudonąją knygą įrašytos grybų rūšys: keturskiautis žvaigždinas (Geastrum quadrifidum), šakotasis sėdis (Dendropolyporus umbellatus) bei šiurkštusis grybliežuvis (Trichoglossum hirsutum). Visos trys rūšys labai savitos, jų vaisiakūniai nebūdingos papėdgrybiams formos. Gasteromicetams (žvaigždinių (Geastraceae) šeimai) priklausančio keturskiaučio žvaigždino (Geastrum quadrifidum) jauni vaisiakūniai primena nediduką pumpotaukšlį, kuris vėliau tarsi pasidalija į dvi dalis: šviesias ,,kojytes" ir ant jų iškilusį tamsų, sporų pilną maišelį, savo forma primenantį nediduką svogūnėlį. Tuo tarpu skiauterinių (Geoglossaceae) šeimai priklausančio šiurkščiojo grybliežuvio juodos spalvos vaisiakūnis primena nedidelę, plaušuotą viršutinėje dalyje sustorėjusią kuoką. Raudonosios knygos duomenimis (1992 m.) šis grybas buvo žinomas tik iš Vilniaus ir Šilutės rajonų. Dar įdomesnis kempininių grybų šeimai priklausantis šakotasis sėdis - vienas iš stambiausių grybų Žemėje, galintis išaugti iki 20 kilogramų svorio, sudarytas iš dešimčių ir net šimtų galvučių.
Nariuotoji ilgalūpė Corallorrhiza trifidaPuiku, kad Utenos Savivaldybės pastangomis yra įsteigtas Vyžuonų botaninis draustinis, tačiau draustinis apima labai mažą plotą (vos 5,6 ha), kuris negali užtikrinti retųjų rūšių saugios egzistencijos, todėl ateityje gali iškilti sunkumų norint išsaugoti čia esamą bioįvairovę. Pavyzdžiui, plynai iškirtus miškus aplink pelkę, galėtų kisti jos hidrologinis režimas, iš karto išnyktų pelkės pakraštyje augantys grybai: keturskiautis žvaigždinas, šakotasis sėdis bei į Lietuvos raudonąją knygą (II kategoriją) įrašytiŠirdinė dviguonė Listera cordata augalai: širdinė dviguonė, nariuotoji ilgalūpė, apyrečiai augalai: vaistiniai pataisai, šiaurinės linėjos, šliaužiančiosios sidabriukės. Antra vertus, labai įdomi ir pelkes supančių miškų rūšinė augalų bei grybų sudėtis. Vyžuonų savivaldybės botaninio draustinio įsteigimas dalyje 57, 58, 65 ir 66 kvartalų turėtų būti tik pirmas nepaprastai įdomios, visos šalies mastu bioįvairovės požiūriu svarbios saugomos teritorijos sukūrimo Utenos apskrityje, etapas.
Nepaprastai vertinga augalija aptikta ir visiškai šalia draustiniu paskelbtos pelkės 58 kvartalo 5 sklype esančioje hektaro dydžio tarpinio tipo pelkėje, kurioje 2002 metų vasarą buvo pastebėtos net 4 į Lietuvos raudonąją knygą įrašytos gegužraibinių šeimos augalų rūšys: baltijinė, raudonoji bei rusovo gegūnės (Dactyllorhiza longifolia, D. incarnata, D. russowii) bei vienalapis gedutis (Malaxis monophyllos), labai gausiai auganti Lietuvoje apyretė gegužraibinių šeimos rūšis, kandidatas į Lietuvos raudonąją knygą - pelkinis skiautalūpis (Epipactis palustris). Maža to, šios pelkės pakraštyje (5-6 sklypuose) aptiktos dar 4 retos Lietuvoje augalų rūšys: į 1992 metų redakcijos Lietuvos raudonąją knygą įrašyta dryžuotoji monažolė (Glyceria striata), Lietuvoje labai reta, žinoma tik iš Biržų girios gležnoji viksva (Carex disperma), Utenos rajone tik Nacionaliniame parke retai aptinkama kandidatė į Lietuvos raudonąją knygą šiaurinė linėja (Linnaea borealis) bei dar vienas apyretis gegužraibinių šeimos augalas - šliaužiančioji sidabriukė (Goodyera repens). Tiek vietiniu draustiniu paskelbta pelkė, tiek minėta hektaro ploto pelkutė su jas jungiančiu šaltiniuotu upeliu sudaro vieną gamtinį kompleksą, todėl minėtą pelkutę (58 kvartalo 5, 6 sklypus) (su upeliuku iki pat susikirtimo su melioracijos grioviu) skubiai reiktų prijungti prie jau įsteigto draustinio.ŠvygždaMachaonas
Kitame esamo Vyžuonų botaninio draustinio gale (65 kvartalo 9-10 sklypai) yra tos pačios pelkės tąsa. Šios pelkės viduryje (10 sklype) yra nedidelė, beveik hektaro ploto plynė su labai savita aukštapelkių augalija, tarp kurios čia yra gausi Lietuvoje labai retos, sparčiai nykstančios smulkiauogės spanguolės (Oxycoccus microcarpus) populiacija, galbūt, gausiausia šalyje. Minėtą plotą (per 2 ha), kaip tą pat pelkių kompleksą, pramoninei miškininkystei neturintį jokios reikšmės, taip pat savivaldybės tarybos sprendimu būtina kuo skubiau įjungti į jau esamo Vyžuonų botaninio draustinio teritoriją.Griežlė
Trečiasis etapas būtų didesnio, valstybinės reikšmės draustinio steigimas. Jis apimtų jau esamą draustinio teritoriją (su prijungta Gervėpelkute 58 kv. 5,6 sklp.) bei Balčio ežerą su aplinka. Tik vakarinė ežero dalis, šalia kurios yra įsikūrusi poilsiavietė, yra naudojama rekreacijai, visi kiti pakraščiai yra daugiau ar mažiau užpelkėję, rytinėje dalyje tarp pelkių dar užsilikusi ,,akis" - mažas, keliasdešimties arų ploto užpelkėjęs ežerėlis. Į rytinę pusę pelkės nuo Balčio ežero nusitęsia kelis šimtus metrų (buvusioje kolūkinių miškų žemėje), toliau į rytus dar keliais užpelkėjimais beveik susisiekia su dabartinio savivaldybės botaninio draustinio tąsa

Didysis auksinukas

- pelkute 65-ajame kvartale. Tad aiškiai geografiškai matyti, kad Balčio ežeras ir esamas botaninis draustinis sudaro vieną gamtinį kompleksą, kuris anksčiau dar tęsėsi ir 52-uoju kvartalu iki Išleistinio ežerėlio. Tačiau dabar į draustinio teritoriją įtraukti ir užpelkėjusį maždaug hektaro ploto Išleistinio ežerėlį bei 52 kvartalo užpelkėjusius miškus galima būtų tik Botanikos instituto mokslininkams rekomendavus, nes čia natūralios augalų bendrijos jau pažeistos melioratoriams ištiesinus ir pagilinus Girbio upelį, nors 52 kvartalo 17 sklype veši gana nemaži plotai į Lietuvos augalų bendrijų raudonąją knygą įtrauktų dryžuotųjų monažolynų. Vyžuonų botaniniame draustinyje gausu ne tik augalų, įrašytų į Raudonąją knygą. Net penki gyvūnai, aptinkami šiame draustinyje, taip pat puikuojasi Raudonosios knygos sąrašuose: griežlė, švygžda, gervė, machaonas ir didysis auksinukas.

 

Pagal  Sigučio Obelevičiaus parengtą
,,Utenos rajono Vyžuonų botaninio draustinio" galutinę ataskaitą

Joomla templates by a4joomla