Pauliukiškių kaimas randasi tarp Bėdžių, Stalnioniškio ir Zablūdavos.
Labai senais laikais, kar Lietuvą valdė caras, lietuvius imdavo rekrūtais į kariuomenę. Ten jie tarnaudavo 25-is metus. Retas kuris besugrįždavo. Kai sugaudavo į rekrūtus, paverkdavo artimieji ir užmiršdavo. Jei kuris kareivis sugrįždavo, jam valdžia skirdavo desentiną (Dešimtinė (rus. десятина) – senovinis rusiškas žemės ploto vienetas, lygus 1,0925 ha.) žemės. Pauliukiškių kaime gyveno vien Putrimai. Šalia jų žemės desentiną paskyrė grįžusiam kareiviui. Tas kareivėlis buvo praėjęs visus karus. Matęs daug kraštų. Visi jo klaudavo, kaip jis liko gyvas. Atsakydavo, kad jam padėjęs Šv. Paulius, kuriam kasdien melsdavosi. Tai kareivėlį visi pradėjo vadinti Pauliumi, nors jo vardas buvo kitoks. Tas žemės desentinas buvęs prastoje vietoje. Desentininkas Paulius vis pykdavęs ant valdžios: - Atkariavau už carą, o davė tokį desentiną, kad į jį kišk ir kišk, nieko iš jo neištrauksi. Tokia jau prasta žemė. – taip guodėsi vadinamas Paulius. Iš jo vardo Pauliaus ir tartų žodžių „kišk ir kišk“, ta kareivio žemė praminta Pauliukiškiais.
Kita šio kaimo pavadnimo atsiradimo istorija skamba taip: "Šio kaimo gale caro valdžia davė žemės sklypą kareiviui Pauliui. Žemė buvo apleista, krūmuota, šlapia. Nedaug pats Paulius jos dirbo, gal neturėjo sveikatos, kurią prateriojo karuose. Tos žemės krūmuose Paulius gaudydavo kiškius. Kai kareivis Paulius mirė, ta krūmuota vieta praminta Pauliukiškiais. Gal todėl kaimas vadinasi Pauliukiškiai.
Senuose žemėlapiuose rašoma: Pauliukiški, Pawljukischki.