Gimė 1890 01 02 Luknių kaime (Vyžuonų valsčius). Vi­suomenės ir kultūros veikėjas. Mokėsi Vyžuonų keturklasėje mokykloje. Nuo 1908 m. gyveno Peterburge, ten baigė gimnaziją. Dalyvavo Peterburgo lietuvių veikloje, vaidino lietuvių statomuose spektakliuose. Bendravo su rašytoja Lazdynų Pelėda, būsimu akad. Vladu Lašu. 1911-1914 m. dirbo mokymo priemonių dirbtuvėje „Zvutom", o prasidėjus I pasauliniam karui 1914-1917 m. tarnavo naujai pagamintų artilerijos pabūklų priėmimo inspektoriumi karo artilerijos žinyboje Petrapilyje. 1917 m. prasidėjus spalio revoliucijai išvyko į Užbaikalę ir ten dirbo Beriozovsko karo ligoninės, o vėliau karinio-inžinerinio dalinio ūkio dalies vedėju. 1924 m. grįžo į Lietuvą ir apsigyveno Utenoje.

1924-1930 m. dirbo Utenos apskr. ligoninės ūkio dalies vedėju, aktyviai dalyvavo miesto visuomeninėje ir kultūrinėje veikloje. 1930 m. tapo Utenos miesto burmistru ir juo išbuvo iki 1940 m. birželio mėn. J. Bartašiui dirbant miesto burmistru, Utena sparčiai plėtėsi ir modernėjo. Pastatyta daug naujų pastatų: Lietu­vos banko Utenos skyriaus rūmai (arch. Songaila), dvi pradžios mokyklos, Šaulių namai, pieninė, elektros jėgainė, spaustuvė, rekonstruota ligoninė, išgrįstos pagrindinės miesto gatvės, o dalis J. Basanavičiaus gatvės - asfaltuota. Ant Krašuonos upelio pastatyti nauji betoniniai tiltai. 1938 m. pastatyta moderni miesto pirtis - pirmoji lokio pobūdžio Lietuvo­je J.Bartašiaus rūpesčiu iš Utenos dvarininko Balsevičiaus miestelėnų reikmėms nupirk­ti abu miesto teritorijoje esantys ežerai ir juose įrengtos viešos maudyklės. Kitas didelis J.Bartašiaus nuopelnas - poilsio parko apželdinimas ir įrengimas šalia upės miesto centre. Ne mažiau reikšminga ir J. Bartašiaus visuomeninė veikla tuometinės Utenos gyvenime. Nuo 1928 m. J. Bartašius priklausė Tautininkų partijai, o 1935-1939 m. vadovavo Utenos tautininkų skyriui. 1933 m. išrinktas Vilniui vaduoti sąjungos Utenos apygardos komiteto pirmininku, nuo 1937 m. iki 1940 m. pirmininko pavaduotoju. 1938 1940 m. Lietuvos šaulių sąjungos Utenos rinktinės valdybos narys. Ypatingi J. Bartašiaus nuopelnai miesto teatralų veikloje  - jis režisavo beveik visus prieškario Utenos mėgėjų teatro speklaklius, o kai kuriuose ir pats atliko vaidmenis. 1939 m. vasario mėn. 10 d. Lietuvos Respublikos Prezidento dekretu už nuopelnus miestui apdovanotas LDK Gedimino V laipsnio ordinu. 1940 m. birželio mėn. Lietuvos
okupacija skaudžiai palietė J. Bartašių ir jo šeimą. Jau birželio mėnesį jis buvo atleistas iš Utenos miesto burmistro pareigų, persikėlė gyventi pas brolį  Kazimierą į Luknių kaimą Vyžuonų valsč., o 1941 m. birželio 17 d. ten NKGB buvo suimtas ir ištremtas į Sibirą. 1942 m. gegužės 2 d. pritaikius RTFSR BK 58-4 str. nuleistas sušaudyti, bet 1943 m. sausio 2 d. bausmė pakeista į 10 metų kalėjimo ir 5 metus tremties. Kalėjo Rešiotų ir Poimos lageriuose, Krasnojarsko srityje. Nustačius širdies nepakankamu­mą buvo pripažintas nedarbingu ir kurį laiką dirbo lagerio ligoninėje vaistininku. Pasibai­gus kalinimo laikui įsikūrė Dolgyj kaimo miškininkystės ūkyje esančiame Dolgomostovsko r. Krasnojarsko sr. 1941 m. birželio mėn. į Sibirą buvo ištremta ir J. Bartašiaus žmona Genovaitė Kazickaitė-Bartašienė. Lietuvoje liko jų sūnus Vylautas Juozas, g. 1936 m. Jo globėjais lapo J. Bartašiaus brolis Kazimieras ir G. Bartašienės sesuo Stefanija Kazickaitė. Prie Lietuvos artėjant sovietų kariuomenei Vytautas Bartašius pasitraukė į Vakarus ir šiuo metu gyvena JAV. 1956 m. po penkiolikos metų kalinimo ir tremties J. Bartašius grįžo į Lietuvą ir apsigyveno Utenoje, Vyžuonų g., pažįstamų name, savo turėto namo Utenoje neatgavo. Žmona Genovaitė Sibire ištekėjo antrą kartą ir su buvusiu vyru daugiau nebesusitiko. Utenoje J. Bartašius kurį laiką dirbo melioracijos valdyboje sargu. Mirė 1965 m., palaidotas senosiose miesto kapinėse. Dar būdamas gyvas. J. Bartašius keletą kartų kreipėsi į SSSR ir LSSR prokuratūras dėl reabilitacijos, tačiau prašymai buvo nepatenkinti. Tik 1989 m. liepos 24 d.  sprendimu Nr. 13-10/89 Lietuvos SSR prokuratūra J. Bartašių reabilitavo gražinant ir konfiskuotą turtą.

„Vyžuonos. Kraštas ir žmonės", p. 358-359