Lietuvos diplomatas, vertėjas, Povilas Gaučys (1901 m. gruodžio 1 d. Vyžuonos – 1991 m. lapkričio 12 d. Kaunas. Palaidotas Petrašiūnų kapinėse) – 1920-1927 m. studijavo lietuvių, prancūzų, ispanų filologiją Lietuvos, Monpeljė, Rygos universitetuose. 1927-1929 m. vicekonsulas Latvijoje, 1930-1935 m. konsulas Argentinoje, 1935-1938 m. konsulas Brazilijoje. 1939 m. apdovanotas Gedimino 3 laipsnio ordinu.1938-1940 m. iki TSRS okupacijos dirbo Lietuvos užsienio reikalų ministerijos spaudos biure. iki 1940 m. dirbo Užsienio reikalų ministerijos spaudos skyriuje. Tais pačiais metais išvyko į Vokietiją ir devynerius metus buvo Tremtinių bendruomenės vadovybėje. 1949 m. persikėlė į JAV. Nuo 1951 m. ėjo Lietuvių rašytojų valdybos vicepirmininko, nuo 1952 – JAV lietuvių bendruomenės Čikagos apygardos pirmininko pareigas. Jo rūpesčiu lietuviams pastatyta mokyklų Latvijoje ir Pietų Amerikoje. 

Į lietuvių kalbą išvertė Rolando giesmę (1927), J. W. Goethe’s Jaunojo Verterio kančias (1932), Aristofano komediją Debesys (1936), Aischilo tragediją Prikaltasis Prometėjas (1937), J. E. Riveros (Amazonės džiunglėse 1974), M. de Unamuno (Vienos aistros istorija 1977), J. I. Kraszewskio Vitolio raudą (1977), H. Melville’io (Baltasis banginis 1990) romanų, R. L. Stevensono novelių (rinktinė Slėpiningos novelės 1980 Čikagoje, 1992 Vilniuje). Sudarė ir su kitais išvertė Lotynų Amerikos („Pietų Kryžiaus padangėje“ 1951 m.), anglų (1974 m.), ispanų (1980 m.), portugalų (1985 m.), amerikiečių (1993 m.) rašytojų novelių rinkinius. Sudarė ir išvertė portugalų („Lianų liepsna“ 1968 m.), ispanų („Atogrąžų saulė“ 1981 m., „Atgimusi daina“ 1986 m.), italų („Italijos balsai“ 1989 m.), prancūzų („Naujieji vėjai“ 1991 m.) XX a. poezijos antologijas. Sudarė lietuvių išeivijos spaudos 1970-1979 m. bibliografiją. Parašė atsiminimus (knyga Tarp dviejų pasaulių 1992).

 Šaltiniai: Visuotinė lietuvių enciklopedija,