2023 m. vasario 27 dieną Plk. Prano Saladžiaus šaulių 9-oji rinktinė pakviwetė susitikti Saladžių sodybvietėje ir prisiminti iškilų vyžuoniškį Praną Saladžių jo 130-ųjų gimimo metinių proga.

Pranas Saladžius - iškili asmenybė tarpukario Nepriklausomos Lie­tuvos valstybės gyvenime ir kovose dėl Nepriklausomybės atkūrimo. Pranas Saladžius - mokytojas, visuomenininkas, karys, šaulys, gimė 1893 metų vasario 27 dieną Vyžuonose, jo motina - Grasilija Jasiūnaitė iš Kapčiuškių, Debeikių valsčiaus ir tėvas Juozapas, vyžuoniškis. Jis augo su keturiomis seserimis: Teofilija, Ona, Uršule ir Sofija. Mokėsi Vyžuonų pradžios mokykloje, 1906–1908 m. baigė Užpalių (Utenos r.) dviklasę mokyklą. 1908–1912 m. mokėsi Panevėžio mokytojų seminarijoje. 1912–1915 m. P. Saladžius gyveno Anykščiuose ir dirbo Anykščių dviklasės mokyklos jaunesniuoju mokytoju. Pranas Saladžius įvedė mokykloje nuolatines lietuvių kalbos, Lietuvos istorijos, dainavimo pamokas.
Prano Saladžiaus iniciatyva Anykščiuose susikūrė vaidybos būrelis „Vairas", jis pats režisuodavo spektaklius. Pirmojo pasaulinio karo metais Pranas Saladžius pasitraukė į Rytus, studijavo mokytojų institute Vitebske (Baltarusija). 1915 m. pabaigoje buvo mobilizuotas į Rusijos kariuomenę. Saladžius dalyvavo mūšiuose, Galicijos fronte kovojo su austrų kariuomene. 1917 m. jis baigė Vilniaus karo mokyklą Poltavoje (Ukrainoje). Tais pačiais metais jis atstovavo Rostovo (Rusija) lietuviams Sankt Peterburgo lietuvių seime, 1918 m. nuo balandžio iki lapkričio buvo Rostovo lietuvių komiteto sekretorius. 1918 m. pabaigoje grįžo į Lietuvą ir apsigyveno Vyžuonose. Pranas Saladžius vykdė Lietuvos švietimo ministerijos įgaliojimą – organizavo mokyklas, 1919 m. pavasarį dirbo atkurtos Vyžuonų pradžios mokyklos mokytoju.

1919 m. liepą P. Saladžius įstojo į Lietuvos kariuomenę, tarnavo Kauno batalione (vėliau – 7-ajame pėstininkų pulke), kur organizavo mokomąją kuopą. 1920 m. jis dalyvavo kovose su Želigovskio kariuomene.
1920 m. gruodžio 1 d. jis buvo paskirtas Karo mokyklos būrio vadu, kartu dėstė Lietuvos geografiją ir lietuvių kalbą. 1922–1925 m.

P. Saladžius buvo drausmės bataliono vadu Varniuose, 1926–1927 m. – Kauno karo kalėjimo viršininku. 1927–1935 m.
P. Saladžius buvo Kauno miesto ir apskrities karo komendantas. Gyvendamas Kaune, jis studijavo Kauno Vytauto Didžiojo universitete teisę. Per voldemarininkų pučą 1934 m. buvo suimtas.
1935–1940 m. pulkininkas Pranas Saladžius buvo Lietuvos šaulių sąjungos vadas. Jis reorganizavo Lietuvos šaulių sąjungos štabą, rinktines. Jam vadovaujant daug dėmesio buvo skiriama kariniam rengimui. Sustiprinus šaulių veiklą, jų pasiruošimą, jo dėka šaulių
gretos išaugo, išpopuliarėjo, į jas įsijungė žymių Lietuvos žmonių.
1940 m. vasarą po sovietų okupacijos liepos 18 d. P. Saladžius kartu su kitais aukštais Lietuvos karininkais buvo suimtas. Jis išvežtas į Utenos kalėjimą, paskui buvo laikomas Kauno sunkiųjų darbų kalėjime iki 1941 m. birželio, iš ten buvo išlaisvintas, prasidėjus vokiečių okupacijai.
1941–1942 m. P. Saladžius buvo Lietuvos Raudonojo Kryžiaus Vyriausiojo įgaliotinio įstaigos vedėjo pavaduotojas, kol ši įstaiga 1942 m. vasario 1 d. buvo uždaryta. Nuo 1941 m. pabaigos jis buvo ir okupacinės vokiečių valdžios įkurto Savitarpinės pagalbos Vyriausiojo komiteto aukų rinkimo skyriaus vedėjas.
Po Antrojo pasaulinio karo 1944 m. jis su šeima pasitraukė į Vokietiją, Neuveno ir Švabiš Gmiundo lietuvių pabėgėlių stovyklose tvarkė švietimo reikalus, mokytojavo pradžios mokyklose. 1949 m. P. Saladžius emigravo į JAV. 1950–1962 m. jis buvo Lietuvių karių veteranų sąjungos „Ramovė" Ročesterio skyriaus pirmininkas, kol dėl ligos iš šių pareigų pasitraukė. 1962–1965 m., iki gyvenimo pabaigos, jis buvo šios sąjungos Ročesterio skyriaus garbės pirmininkas. P. Saladžius buvo ir Ročesterio apylinkės (Niujorko valstija) lietuvių radijo klubo pirmininkas, vėliau – garbės pirmininkas.
Pirmojo pasaulinio karo metais Rusijoje P. Saladžius buvo apdovanotas Šv. Anos 4-ojo laipsnio ordinu (1917 m.). Lietuvoje jis apdovanotas Didžiojo Lietuvos kunigaikščio Gedimino 3-ojo laipsnio ordinu (1928 m.), Vytauto Didžiojo 4-ojo laipsnio (1930 m.) ir 3-ojo laipsnio (1939 m.) ordinais, skautų Svastikos ordinu (1933 m.), Šaulių žvaigždės ordinu (1936 m.), "Jaunosios Lietuvos" Trijų liepsnų ordinu (1937 m.) ir 1-ojo laipsnio kryžiumi "Už nuopelnus Lietuvai" (1938 m.). Jis taip pat apdovanotas Latvijos Trijų žvaigždžių 2 laipsnio ordinu (1938 m.), ugniagesių "Artimui pagalbon" 2-ojo laipsnio (1934 m.) ir 1-ojo laipsnio (1938 m.) kryžiais, Latvijos šaulių (Aizsargs) Nuopelnų kryžiumi ("Nopelnu Krusts", 1936 m.) ir Suomijos nacionalinės gvardijos sidabro kryžiumi (1939 m.), Lietuvos nepriklausomybės 10-mečio medaliu (1928 m.), Latvijos išsivadavimo karo 10-mečio medaliu (1929 m.) ir Šaulių žvaigždės ordino medaliu (1939 m.).
Mirė 1965 m. liepos 12 d. Ročesteryje (Rochester, Niujorko valstija, JAV). Palaidotas Ročesterio kapinėse.