Dr. Gintautas Surgailis

1918 m. rudenį, vokiečiams pradėjus nesisekti frontuose, lietuviai, pasinaudodami susidariusia padėtimi, sustiprino kovą už realią Lietuvos nepriklausomybę, tačiau diplomatinių priemonių buvo maža. Reikėjo sutelktos jėgos, o tokia jėga galėjo būti tik kariuomenė.
Viltys, kad į Lietuvą atvyks Rusijoje dar 1917 metrais suformuoti lietuviški kariniai daliniai, žlugo jau 1918 m. kovo mėnesį, kai buvo sužinota, kad juos bolševikai išblaškė.
1918 m. spalio mėn. Lietuvos Valstybės Taryba slapta nuo vokiečių įsteigė Apsaugos komisiją. Komisija kūrė kariuomenės organizavimo planus, kvietė į Vilnių lietuvius karininkus, dirbo kitą organizacinį darbą.
Lapkričio 2 d. Valstybės Tarybos Prezidiumas priėmė Laikinąją Lietuvos Konstituciją. Remiantis ja, lapkričio 11 d. buvo patvirtinta Lietuvos laikinoji vyriausybė. Ministras Pirmininkas tapo ir apsaugos ministru. Apsaugos komisija buvo pertvarkyta į Apsaugos ministerijos štabą.

1918 m. lapkričio 11 d. Prancūzijos miestelyje Kompjene Antantės valstybės su Vokietija pasirašė paliaubų sutartį. Nors Vokietija buvo įpareigota ginti Pabaltijo valstybes nuo bolševikų, tačiau bolševikų spaudžiama Vokietijos kariuomenė traukėsi.
Esama padėtis vertė Lietuvos Vyriausybę susirūpinti savos kariuomenės greitesniu kūrimu. 1918 m. lapkričio 23 d. Ministras Pirmininkas A.Voldemaras pasirašė Apsaugos ministerijai įsakymą Nr. 1. Šiuo įsakymu buvo įkurta Apsaugos Taryba, plk. J. Galvydis-Bykauskas paskirtas Pirmojo pėstininkų pulko, formuojamo Alytuje, vadu ir jam įsakyta tuoj pat pradėti formuoti pulką, o plk. J. Kubilius paskirtas Apsaugos ministerijos štabo viršininku.
Išleidus pirmą įsakymą, prasidėjo skubus kariuomenės organizavimas.
Gruodžio 29 d. Ministras Pirmininkas M. Sleževičius ir Krašto apsaugos ministras M. Velykis į Lietuvos kariuomenę oficialiai pakvietė savanorius. "Lietuva pavojuje" - šiais žodžiais jie kreipėsi į tautą ir tauta juos išgirdo.
Tačiau artėjant prie Vilniaus bolševikams, 1919 m. sausio 1 d. Lietuvos Vyriausybė persikėlė į Kauną, kuris tapo tolesnio Lietuvos kariuomenės kūrimo centru.
1919 m. sausio mėn. buvo pradėta organizuoti naujus pėstininkų, kavalerijos, artilerijos, inžinerijos ir kitus dalinius. Sausio 25 d. įsteigta Karo mokykla.
Kariniai daliniai buvo steigiami ne tik Kaune, bet ir Biržuose, Joniškėlyje, Kėdainiuose, Gardine, Panevėžyje, Šiauliuose, Tauragėje, Ukmergėje ir kt.
1919 m. vasario pradžioje nemaža Lietuvos dalis jau buvo okupuota bolševikų ir jų pajėgos buvo telkiamos lemiamai Kauno atakai. Vasario 4 d. rusų 7 šaulių pulkas pajudėjo Kauno link. Vasario 7 d. lietuvių savanorių Kėdainių apsaugos būrys pastojo kelią Kauno kryptimi besiveržiantiems raudonarmiečiams. Tai buvo pirmosios lietuvių kautynės, ir jie jas laimėjo.
Kovo 5 d. buvo paskelbta pirmoji naujokų, gimusių 1887-1888 m. mobilizacija. Dar iki mobilizacijos į Lietuvos kariuomenę jau buvo įstoję apie 3 000 savanorių, o ją paskelbus, kariuomenės kūrimas labai paspartėjo.
Nepaisant pirmosios sėkmės, Lietuvos padėtis buvo labai sunki.
Balandžio 16 d. lenkai nuo Lydos pusės pradėjo pulti raudonarmiečius ir balandžio 19-21 d. juos išstūmė iš Vilniaus. Dėl to lietuvių kariuomenė pakeitė savo puolimo kryptis, pasirinkdama Ukmergės - Utenos ir Panevėžio - Rokiškio kryptis.
Lietuvos kariuomenė, remiama vokiečių saksų savanorių 18 pulko, vadovaujamo mjr V. Cešau (V. V. Cešau), sėkmingai įvykdė Ukmergės, Kurklių, Panevėžio operacijas ir jungtinės lietuvių saksų savanorių pajėgos artėjo prie Utenos. Vyriausias Lietuvos kariuomenės vadas gen. Silvestras Žukauskas gegužės 24 d. įsakymu Nr. 5 įsakė kariuomenės Panevėžio ir Ukmergės grupėms gegužės 28 d. auštant pradėti vykdyti Kupiškio –Utenos operaciją. Uteną užimti įsakė Ukmergės grupei vadovaujamai karininko Kazio Ladigos (tada Lietuvos kariuomenėje kariniai laipsniai buvo panaikinti).
Tačiau gegužės 28 d. puolimas neprasidėjo, nes vokiečių saksų savanorių daliniai tuo metu buvo dislokuoti Ukmergėje ir kol jie atvyko į frontą, užtruko. Todėl puolimą buvo nuspręsta pradėti gegužės 31 d. Ukmergės rinktinės vadas susitikęs su saksų savanorių 18 pulko vadu mjr. V. Cešau Uteną nusprendė pulti trimis voromis.

schema

Utenos puolimo schena (Lesčius V. Lietuvos kariuomenė nepriklausomybės kovose 1918-1920.- P. 122)

Užimti Vyžuonas buvo pavesta trečiajai vorai vadovaujamai vokiečių mjr. V. Cešau ir lietuvių karn. Igno Musteikio. Vorą sudarė trys vokiečių kuopos su sunkiaisiais kulkosvaidžiais, ketvirtadalis ulonų 18-ojo eskadrono, pusė 20-os artilerijos baterijos, ketvirtadalis 1-jo husarų pulko eskadrono ir dvi lietuvių pirmojo pėstininkų pulko kuopos. Vora turėjo pulti Debeikių, Vyžuonų, Utenos kryptimi.
Trečioji vora žygį pradėjo gegužės 31 d. apie 4 val. ryte. nuo Vosgėlių. Saugoti vorą iš kairės buvo pasiųstas kar. P. Genys su kar. Murniko kuopa, kulkosvaidininkų būriu, vadovaujamu kar. Jackaus ir keliais raiteliais Svėdasų kryptimi. Voros apsaugai iš dešinės buvo pasiųstas karn. A. Džiuvės kuopa Rubikių ežero link. Avangarde pasiųstas vokiečių raitelių būrys.
Prie Debeikių vora susidūrę su raudonarmiečių pėstininkais. Po trumpo susišaudymo, raudonarmiečiai pasitraukė. Toliau iki Vyžuonų jokių susidūrimų nebuvo. Vyžuonose buvo sustota poilsiui. Iš čia mjr. V. Cešau pasiuntė leitenanto Welck vadovaujamą vokiečių raitelių būrį, sustiprintą kulkosvaidžiu per Sudeikius Daugpilio plento link.
Tuo tarpu karn. A. Džiuvė ties Rubikiais neradęs raudonarmiečių irgi žygiavo Vyžuonų link.
Po trumpo poilsio V. Cešau vora iš Vyžuonų patraukė Utenos link. Tačiau prie pat Kaliekių kaimo pateko į smarkią raudonarmiečių ugnį. Vokiečių patrankos greitai užėmė pozicijas ir atidengė ugnį į Kaliekių kaimą. Tačiau raudonarmiečiai tuojau pradėjo į juos šaudyti nuo Biliūnų kaimo pusės ir artileristus privertė sukristi į pakelės griovius bei bulvių vagas. Buvo sunkiai sužeistas artilerijos vadas Betz, taip pat sužeisti keli kariai.
Kiek susitvarkę, likusios 4 patrankos pradėjo šaudyti į Kaliekių ir Biliūnų kaimus. Neatlaikę stiprios artilerijos ugnies, raudonarmiečiai pradėjo trauktis. Kaliekiai buvo užimti. Kaimas keliose vietose degė.
Tolimesnį puolimą buvo nutarta sustabdyti, nes lietuvių kuopos kažkur buvo dingę, buvo likę mažai sviedinių patrankoms.
Tuo tarpu raudonarmiečiai gavę paspirties, vėl puolė Kaliekius ir juos užėmė. Vokiečiams teko taip greitai trauktis, kad buvo palikti net 3 sunkiai sužeistieji. Viena patranka, važiavusi padėti pėstininkams įklimpo ir atiteko raudonarmiečiams.
Žygis Utenos link buvo sustabdytas. Palikusi apsaugoje sunkiųjų kulkosvaidžių kuopą, vora temstant atsitraukė į Vyžuonų dvarą. Čia dvaro savininkė vokietė pasirūpino sužeistaisiais.
Tuo tarpu iš Vyžuonų išsiųsti leit. Welck ir leit. Puttkammer su 20 husarų ir lengvuoju kulkosvaidžiu pro Sprakšius, Spytrėnus, Juškėnus, krūmais ir laukais brovėsi Daugpilio plento link. Prijoję plentą apšaudė juo žygiavusius raudonarmiečius. Tai sukėlė raudonarmiečių tarpe sąmyšį, nes tai buvo 10 km jų užnugaryje. Tačiau raudonarmiečiai greitai susiorientavę ėmė šaudyti. Vokiečiai, netekę keleto arklių, pasitraukė atgal. Atsitraukimas buvo sunkus, nes juos ne kartą apšaudė. Kitą dieną patrulis grįžo į Vyžuonas.
Birželio 1 d. mjr. V. Cešau kariai buvo Vyžuonose. Tvarkėsi, rūpinosi šoviniais, išsiuntė sužeistuosius į Anykščius. Ryte tik kar. A. Džiuvė buvo pasiųstas išžvalgyti Sudeikių, Toleikių, Kušneriūnų apylinkių. Tą pačią dieną vietiniai gyventojai pranešė, kad Užpaliuose yra didžiulės raudonųjų pajėgos. Tačiau žvalgyba išaiškino, kad nuo Užpalių pavojus negresia, nes iš ten raudonarmiečiai nesiruošia pulti.
Birželio 2 d. mjr. V. Cešau vadovaujami vokiečių ir lietuvių kariai paliko Vyžuonas ir išžygiavo Utenos link.. Raudonarmiečiai jau buvo atsitraukė ir apie 11 val. vora įžengė į Uteną.
Birželio 3 ir 4 d. karn. Džiuvė su savo kariais dar saugojo Vyžuonas iš šiaurės, tačiau nebegresiant raudonarmiečių puolimui per Sudeikius nužygiavo į Daugailius, o iš ten buvo pasiųsti į Antalieptę.
Vyžuonos buvo galutinai išvaduotos iš bolševikų.

Šaltiniai: Lietuvos centrinis valstybės archyvas.- F. 384.- Ap. 3.- B. 346.- L. 48-50.
Lietuvos ypatingasis archyvas.- F. 3377.- Ap. 58.- B. 183.- L. 55-57.
Jakštas. Saksų savanorių dalys Lietuvoje 1919 m./ /Karo archyvas.- T. 5.- P. 219-222.
Lesčius V. Lietuvos kariuomenė nepriklausomybės kovose 1918-1920.- V., 2004.- P. 124-125.

Joomla templates by a4joomla