Prof. dr. Algirdas Vyžintas

Būtų visiškai neteisinga manyti ir teigti, kad 2006-aisiais sukanka 600 metų Vyžuonų gyvenvietei. Šis skaičius visų pirma sietinas su pirmaisias Vyžuonų vardo rašytiniais paminėjimais ir krikščionių bažnyčios šioje gyvenvietėje pastatymu 1406 metais.
Neabejotina, kad čia, atsižvelgiant į gamtos sąlygas – žemės reljefą, upes, ežerus, miškus ir palankų klimatą – žmonės gyveno prieš tūkstantmečius, o apie 1500 metų prieš mūsų erą jau buvo susiformavusi mūsų protėvių – baltų kultūra, apie ką liudija archeologų randami baltiškieji dirbiniai – darbo ir kovos įrankiai1.
Kita vertus, vietovę galėtume apibūdinti kaip Europos kultūros nuošalę, kai kurių praeivių kadaise vadintą ,,miškine", nepasiekiama ir nepraeinama, užtat labai ilgai išlaikiusia savo senosios kalbos ir tikėjimo ypatybes, visą savo pagoniškąją ,,nekultūrą".
Nuo pačių seniausių laikų šio krašto žmonės buvo sėslūs, gyveno savo nuolatinėse sodybose, vertėsi žemdirbyste, medžiokle, žvejyba. Čia pastovi pirminė visuomenės organizacijos forma – šeima, jos plati giminė su paveldėjimo, šeimos kūrimo papročiais ir gamtos kulto apeigomis, jų gyvąja perdavimo tradicija, pasiekusia mūsų laikus.

Vyžuonos – senųjų sėlių genčių pakraštys. Genčių, turėjusių pačių archaiškiausių gyvenimo būdo, ypač gamtos ir jos reiškinių garbinimo papročių. Kaip matome iš rašytinių šaltinių, taip pat senelių bei prosenelių pasakojimų, visa juos supanti gamta turėjusi paslaptingos, galingesnės už žmogų jėgos, tiesiogiai veikiančios savo reiškiniais. Tad natūralu, kad gamta buvo sudievinta ir jai skirta daug garbinimo apeigų. Šiandien neturime jų tiesioginių prašymų, tačiau žmonių kūrybos palikimas (folkloras) pakankamai aiškiai atspindi anosios, ikikrikščioniškosios epochos spalvas, teikia gana išsamų gyvenimo būdo ir pasaulėžiūros vaizdą.
Geografinės krašto savybės, kai kurie reti, fragmentiški istoriniai dokumentai ir archeologiniai radiniai teikia medžiagos prielaidoms, kad Vyžuonų gyvenvietė galėjo egzistuoti gerokai prieš mūsų erą, gal net naujojo akmens amžiaus laikais, kaip ir kitos paežerių ir paupių priešistorinės gyvenvietės2.
Tarp kita ko turėtume pastebėti, kad etnologijos mokslui, tiriančiam tautos ar etninės bendrijos kultūros raidą, taip pat ir etnografijai, tiriančiai žmonių materialinę bei dvasinę kultūrą, yra būdingas vadinamasis dedukcinis metodas, t. y. išvadų gavimas iš prielaidų, remiantis logikos dėsniais ir samprotavimais.
Vyžuonų gamtos savybės ir etninės bendruomenės tradicijų palikimo duomenys teikia galimybių apibūdinti šį lokaliai apibrėžtą kraštą turėjus itin ryškių archaiškumo bruožų. Natūralu, jog vyžuoniškis, ilgus amžius gyvendamas gana uždaroje aplinkoje, buvo gamtmeldys, tikėjęs dangaus, žemės ir požemio dievais, paveldėjęs ir kūręs savo dvasinę būseną atitinkančius ritualus - nuo giesmių, muzikos įrankių, apeiginių šokių, maldų iki aukojimų. Gamta buvo jo šventovė su saulės, žemės, medžio, ugnies, vandens, jį supančios visatos kultu. Šis kultas ugdė dievobaimingą dvasinę būseną, gėrio ir blogio suvokimą, šeimos ir genties tradicijas, išreikštas kasdienio darbo, o dažnai ir meninės kūrybos priemonėmis – aplinkos puošyba, mažąja architektūra, piešiniais, choreografinėmis, giedamosiomis, instrumentinėmis sutartinėmis, jų panaudojimu gamtmeldystės apeigose ir ritualuose. Iš to ir šiandien suvokiame anų kartų žmonių gyvenimo būdą, net mąstymo kriterijus, juos supusio pasaulio vaizdą, tebematome jų vienur kitur išlikusius originalius pastatus, statybos ir puošybos manierą, darbo ir buities įrankius, tebegirdime jų melodijų intonacijas, galime restauruoti archaiškus etnografinius reiškinius. Atkasame archeologinius reliktus iš Galelių, Šiaudinių, Kaliekių, Dusynių, Vyžuonų gyvenviečių, piliakalnių, bylojančius apie sunykusias per tūkstantmečius gyvenvietes, nustatome jų amžių, žmonių veiklos pobūdį.
O kiek dar neatkasta? Kiek dar nematė šiame originalios žemės lopinėlyje skvarbi tyrinėtojo akis? Tebus tai ateities kartoms, o šiandien, pažymėdami 600 metų krikščionybės pradų Vyžuonų krašte jubiliejų, bandome suvokti tam tikrus nerašytus priešistorės bruožus.
Tik 600 metų mus sieja su krikščionybės Vyžuonose užuomazga – viena iš pirmųjų Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės ir pirmąja šiaurės rytų Lietuvoje Vytauto laikų šv. Jurgio bažnyčia. Dr. Jurgis Gimbutas savo studijoje yra nustatęs, kad ji buvusi 23-oji iš eilės Lietuvoje pastatyta bažnyčia3. Nežiūrint kai kurių istorikų abejonių, remiantis istoriniais šaltiniais, bažnyčios pastatymo data laikoma 1406-ieji metai.
O kas šioje bažnyčios vietoje buvo anksčiau?
Vargu ar apsiriktume teigdami, kad būtent čia, Vyžuonos upės vingio kalvoje, galėjo būti gausios Vyžuonų gyvenvietės pagonių šventykla. Kaip žinia, bemaž visos bažnyčios tais laikais buvo statomos pagonių – gamtmeldžių šventovių vietose. Čia, būsimosios bažnyčios vietoje, tikriausiai ir vykdavo dievaičio žalčio Vyžo (Vyžono, Vyžuono4) garbinimo apeigos. Šią versiją primindavo XIX a. pab. – XX a. pr. vyžuoniškiai. Todėl darytina drąsesnė prielaida, kad ir Vyžuonų miestelio vardas sietinas ne su vyža, kaip neargumentuotai kai kas bando teigti, o su dievaičiu žalčiu Vyžu (Vyžonu, Vyžuonu), nuo žilos senovės garbintu šioje vietoje, kur LDK Vytautas pastatė bažnyčią apkrikštytiems tėvynainiams. Tad nuo to laiko, nuo 1406 –ųjų metų prasideda naujasis, sakytume, vėlyvasis Vyžo[nų], dabar Vyžuonų gyvenvietės amžius.
Suprantama, ryškiausias argumentas, teikęs Vyžuonų miestelio vardą, yra hidronimas Vyžuona. Prie žaltiškai išsiraizgusios Vyžuonõs kūrėsi Výžuonos, kur ilgus amžius buvo garbinamas dievaitis Výžas (Výžonas, Výžuonas), saugojęs vyžuoniškius nuo įvairių negandų.
Teigiama, kad gyvenvietė augo dvaro aplinkoje ir buvusi žymiai didesnė negu dabartinis Vyžuonų miestelis. Pagal padavimus, ji siekusi net iki Lukno ežero5. (Suprantama, bažnyčia negalėjo būti statoma apytuštėje vietovėje, o ten, kur buvo susitelkusi nemaža žmonių bendruomenė, gyvenusi savo papročiais ir tikėjimo apeigomis.)
Kokio gi pobūdžio apeigos galėjo būti atliekamos šioje dabartinės bažnyčios vietoje buvusioje pagonių šventykloje, upės vingio kalvoje, netoli šilo, ežerų ir Šventosios – vien įsivaizduot tegalime. Suprantama, kad čia tuomet dar toli gražu niekas negirdėjo atneštinių Europos kultūros ir meno atributų, negirdėjo muzikos karaliaus vargonų gaudesio ar šiandieniškai suprantamo choro harmonijos. Užtat netenka abejoti, jog čia gaudė lietuviški mediniai trimitai, ragai, siaudė skudučiai, dundėjo būgnai, skambėjo sakrališkos kanklės, prie aukuro aidėjo giesmių sutartinės, turėjusios nepalyginamų su Europos kultūra bruožų, o būdingos vien šiam senųjų sėlių genčių pakraščiui. Todėl tie žmonės, oficialiai įvedus krikščionybę ir tuoj pat pastačius jiems bažnyčią, dar ilgai nesuvokę joje atliekamų nežinomo kunigo laikomų pamaldų ceremonialo.
Pasak padavimų, žalčio Vyžo garbinimo apeigos vykdavę apie 1 km nuo Vyžuonų esančiame, legendomis apsakytame Kartuvių kalne, kur šiandien švyti grakštus ir prasmingas XX a. pradžioje vaikų pastatytas paminklas Vytauto Didžiojo garbei. Kartuvių kalnas (visas Vyžuonų ozas) yra įspūdingas gamtos paminklas, iki šiol archeologų mažai tyrinėtas, lygiai kaip ir kalne esantis savito geometrinio išdėstymo akmenynas, galėjęs turėti senovės kulto ir astronominę paskirtį.
Legendų, padavimų ir pasakojimų gausa leidžia daryti prielaidas dėl paties Kartuvių kalno istorinio vaidmens. Kalnas buvęs žmonių supiltas, senovėje ant jo stovėjusi didelės gynybinės reikšmės pilis, vykdavusios kulto apeigos, buvę kariami nepaklusnūs baudžiauninkai... Šie teiginiai, padavimai ir pasakojimai nėra iš piršto laužti, o turi tam tikro istorinio objektyvumo, teikiančio naujų impulsų tyrinėtojams. Vien žvalgomojo pobūdžio ekspedicijos iki šiol dar negalėjo išsamiai atsakyti į keliamas mįsles. Rašytiniai šaltiniai dažniausiai apsiriboja tik kukliais paminėjimais arba spėliojamojo pobūdžio samprotavimais, neturinčiais ryškesnių tyrinėjimų argumentų. Reikia tikėtis, kad ši knyga primins naujoms kartoms tokių tyrimų būtinybę ir bus atskleista daug naujų archeologinių-istorinių duomenų. Juk tyrimams pabaigos nebūna, būna etapai. Ir šis leidinys yra tam tikras etapas Vyžuonų istorijoje.
Iš gana didelio skaičiaus rašytinių minėjimų galima susidaryti įspūdį, kad Vyžuonos – tikra žalčio karalija, pagonių dievaičio žalčio Vyžo ar Vyžono sostinė.
Ir iš tiesų čia žalčių buvę kiekvienoje sodyboje, jie atlikdavę namų sargo, globėjo vaidmenį. Jiems buvęs išskirtinis dėmesys ir pagarba. Tam tikroje gamtos aplinkoje kiekvienų metų kovo mėnesio pabaigoje buvo rengiami žalčio garbinimo ritualai – aukojimai, kuriems vadovavęs Krivis su vaidilutėmis. Atvažiuodavę žmonės iš gana toli. Atveždavę dievaičiui aukoti paukščių, žvėrelių, javų, gražių rankdarbių. Aukas dėdavę ant aukuro ir degindavę Dievo garbei, o šalia atlikdavę tam tikrą ritualinę apeigą: Krivis kalbėdavęs maldą, vaidilutės atlikdavusios choreografinę apeigą, giedodavę, šokdavę, gerdavę alų ir midų9.
Anot etnologės Pranės Dundulienės, lietuviai, manydami, kad žalčiuose slypi artimųjų mirusiųjų vėlės, per svarbiausias kalendorines šventes vaišindavę tariamai atsilankančios mirusiųjų namiškių vėles, įsikūnijusias žalčiuose10. Vyžuonų apylinkėse išliko daug dubenuotųjų akmenų, susijusių su buvusiu žalčio kultu. Šie akmenys buvę bemaž prie kiekvienos sodybos. Kėlėsi žmonės kitur gyventi – vežėsi ir šiuos akmenis.
Žalčio kultas dar gana ilgai neužleido vietos naujai krikščionybės religijai. Žmonės jį tebegarbino savais paveldėtais papročiais. Žaltys, kaip gėrio pradas, ilgainiui tapo medicinos simboliu, jis dažnai sutinkamas namų ir kryžių puošyboje, dailininkų darbuose.
Prasminga, kad šiandien žaltys – Vyžuonų bažnyčios sienoje. Jis primena naujoms kartoms savojo gamtmeldystės kulto laikus nuo tolimos baltiškosios kultūros proistorės iki 1406-ųjų metų, kuomet šitoje vietoje iškilo vieni pirmųjų Lietuvoje krikščioniškojo tikėjimo maldos namai gausios Vyžuonų gyvenvietės žmonėms. Čia jis virto akmeniniu, nežinomo žmogaus surastu, nežinomo skulptoriaus padailintu, pagoniškojo tikėjimo simboliu ir tik 1891-aisiais kunigo klebono Pranciškaus Drukteino iniciatyva, remontuojant bažnyčią, įmūrytu jos didžiojo altoriaus lauko sienoje. Iš esmės jis laikytinas dviejų kultūrų – pagonybės ir krikščionybės – sankirtos simboliu.
Bažnyčios atnaujinimo ir padidinimo proga jos pamato akmenyje iškaltas toks įrašas: ,,Ecelesiae Vižuns. 1 mus aedificuator Ignotus, Ranovavit et amplificavit sac. F. Druktein cum parachianis Anno D-ni 1891".
Kaip žinia, kartu su krikščionybe ir su bažnyčia pradėjo įsigalėti lenkų kalba, vėliau, per rusų okupaciją – jų privalomoji kalba. Ilgą laiką neturėjus lietuvių kunigų, buvo skiriami iš Lenkijos arba lenkų kilmės Lietuvoje gyvenę kunigai. Dėl to ir vyžuoniškiai buvo patyrę tam tikrą bažnyčios vykdomą lenkinimo politikos dozę. Pamaldos buvo atliekamos lenkiškai, visa rašytinė bažnyčios medžiaga iki pat XX a. pradžios - lenkiška. Bažnyčios įtakoje buvo parapijos mokyklos. Gal dėl to vyžuoniškiai ne itin uoliai laikėsi bažnyčios tradicijų. Aiškiai jaučiamas vyžuoniškių atsparumas ir ilgametei rusifikavimo politikai. Lietuviško rašto ir kalbos draudimas nepalaužė žmonių lietuviškos dvasios. Pažymėtina, kad Vyžuonų bendruomenė dargi rašė prašymus aukščiausioms caro valdžios institucijoms dėl spaudos draudimo panaikinimo.
XX a. pradžios spauda Vyžuonas taikliai ir ne kartą apibūdino:
,,Gyventojų tarmė yra taisyklinga. Sulenkėjusių nėra. Dvarponėliai – rusų kolonistai (Biedžių rusų kaimas) gražiausiai kalba lietuviškai, nes gyventojai lietuviai juos privertė išmokti ir su jais lietuviškai kalbėti. Jeigu kiekvienas Lietuvos kampelis būtų tautiniai taip gerai susipratęs, kaip Vyžuonos, juodi ištautinimo darbai mūsų amžinų priešininkų niekur neprigytų".
Vyžuonos dėl savo geografinių savybių unikalumo, žmonių gyvenimo būdo ir tikėjimo papročių archaiškumo dar ilgai bus tyrinėjimų objektas. Ir kuo toliau – tuo labiau į praeitį, į proistorę, kurioje yra ir nuolat bus daug paslapties.
Kaip minėta, šis leidinys yra vienas iš tyrinėjimų etapų, šaltinis būsimiems tyrinėtojų darbams ir akcentas pažymint krikščionybės kultūros šiame gražiame Lietuvos kampelyje 600 metų sukaktį.