SiaudiniaiLEGENDA apie Šiaudinių kaimą, kurią pasakodavo vyžuoniškio Sauliaus Ruzgo senelis.

Seniai, labai seniai, kai slibinai da nebuva išmirį iš Šimanių girias atskrisdava taksai žalėdis smaguris javų pačiaumot. Rydavą viskų su šiaudais, akuotais ir šaknim kaip smakas pakulas. Vienų kartų sumyslyję, kad raikėtu javų ir žiemai prisigatavot, pasisiuva didelį, kaip dvi gryčias maišų, pilnų prikimše ir insbegėjis na piliakalne pakylą oran. Skrisdamas viršum kaimą, užkliūva užu medžių, maišas praplyšą ir šiaudai išbirėją. Šiaudai kaip geltonas sniegas užkloja laukus ir gryčias, a slibinas susipaineja maišan ir nudriba Pavarle raistan. Ankstų rytų žmones atsikėly ir išėjį laukan šaukę:
- Dabokit, dabokit! Visi laukai ir gryčias pasdarę šiaudines.
Na tą čėsa kaimas ir vadinas Šiaudiniais.
Ę Slibinų, inklimpusį raisti kaimiečiai užtvatina akmeniniais kirveliais, kurių apylinkės daug surasdava. Par ilgų laikų slibinas apauga maurais ir samanam, akis išlasę varnas ir liką tik akydabęs pilnas vandenę, jas žmones vadina Pavarlia akim. Norit vierykit, norit ne.
O senieji pasakoja, kad kitados pro pakelės kaimą keliavo didis dvarponis. Bekeliaudamas pro toje vietoje stūgstančias trobeles stebėjosi: „Šiaudiniai... Šiaudiniai!“, mat visų gryčialių stogai buvę dengti šiaudais. Tokiu būdu kaimas gavo Šiaudinių pavadinimą.

Joomla templates by a4joomla